Birželio 6– oji, 9:00 valanda ryto, diena iš pažiūros niekuo neišsiskirianti iš kitų, piktdžiugiškai skambantis žadintuvas, kuklūs pusryčiai ant stalo ir jau įpročiu tapęs skubėjimas, verčia mane mėgautis. Tikriausiai pagalvojote na ir keistuolis? Tačiau šypsena veide mane išduoda, jog skubu ne bet kur, o į baltosios rožės miestą, gimtąjį Alytų. Palikęs visus baigiamojo darbo rūpesčius tarp keturių bendrabučio sienų, judu į Kauno autobusų stotį. Dar autobusui nespėjus pajudėti savo maršrutu, galvoje nepaliaujamai ėmė suktis mintys, apie tolimesnę dienos eigą. Mintims per daug neįsismarkavus, nusprendžiau praleisti dieną gamtoje su spiningu rankose. Vietą žvejybai išsirinkti sunku nebuvo , visa vaikystė praleista prie ,, upių tėvo‘‘ Nemuno, tad ir šį kartą nusprendžiau neišsiskirti. Upės ruožas, kuriame ketinu pradėti šiandienos žūklę man tarsi didelė žaidimų aikštelė, kelianti neišdildomus prisiminimus apie jau prabėgusią vaikystę, žvejodamas čia jaučiuosi tarsi būčiau Nemuno prieglobstyje. Po bemaž pusantros valandos trukusios kelionės, praveriu namų duris. Vos tik peržengiau durų slenkstį, buvau sukaustytas malonaus, mamos pagamintų, pietų kvapo. Pietums atsidūrus skrandyje bei atlikus keletą namų apyvokos darbų, pasiruošimui daug laiko skirti neketinau , mat upė šaukte šaukė. Reikalingiausi daiktai jau kuprinėje, spiningas paruoštas , paskutiniai dviračio pompos atodūsiai ir pasileidžiu riedėti numatytu maršrutu Nemuno link .

Ir štai ilgai lauktoji akistata su Didžiu Nemunu. Vos tik akims pažvelgus į upę šmėsteli prisiminimų šešėlis, mintyse skambantis juokas vis dar mena apie čia prabėgusią vaikystę. Pašiurpusi oda , nevalingi judesiai neslepia jaudulio. Lėtai bei nedrąsiai , tarsi pirmuosius žingsnius , žengiu krantinės link. Vandens paviršiuje protarpiais pasirodantys purslai, prašmėžuojantis siluetas teikia optimistiškų vilčių. Šios dienos žūklei pasirinkau kiek neįprastą spiningavimo arsenalą. Larus Hunter 1-5 gramų užmetimo svorio, 2.10 metrų ilgio ultra lengvos klasės spiningėlis mano rankose šiandieną atrodo lyg nuožmiausias ginklas, pasiruošęs susidoroti su skersai kelią stosiančiais Nemuno plėšrūnais. Į pagalbą jam tarsi ištikimiausias ginklanešys suskubo Ryobi Oasys 1000 ritė , pasirėdžiusi Stroft GTM 0,16 mm skersmens valu. Masalų dėžutėje stūkso Rapala , Yo-zuri delikatesiniai vobleriukai , tik ir pasiruošią patikrinti aštriadančių nasrų tvirtumą. Nors iš pažiūros įrankiai atrodo kuklūs ir liauni, tačiau nekantrauja įrodyti ko ištiktųjų esą verti, kabinu Yo-zuri l-minow 44 mm saldainiuką ir atlieku pirmuosius metimus Nemuno vagos link. Lepindamasis saulės voniomis tikrinu plėšrūnų kantrybę. Netikėtai mano gretas papildė iš miško tankmės išlindęs nepažįstamasis, nešinas kur kas sunkesnės artilerijos spiningu. Priėjus man jau gerai žinomą kur kas gilesnę vietą, atlieku metimus skersai srovės , kito kranto link. Smūgis !! Nejučiomis net aikteliu , tai pastebėjęs nepažįstamasis suskubo pažiūrėti užsimezgusios dvikovos. Lėtos akcijos kotas išlinksta per visą savo blanką. Mano nerimą stiprina tai jog gaudau tik 0,16 mm skersmens valu, o priešininkas pasitaikė gan ne pėsčias, tačiau gerai sureguliuotas ritės stabdis, bei lankstus spiningas puikiai atlieka savo pareigą , juntu vis silpnesnį žuvies pasipriešinimą ir štai vandens paviršiuje visu gražumu pasirodo dantytoji . Genama kranto link , sukaupusi paskutiniąsias jėgas , neria savo gelmių link taip paprašydama dar keliasdešimt metrų valo. Dvikovos stebėtojas neslėpė entuziazmo , tarsi katinėlis ratais zujo aplink tikėdamasis gauti gardų kasnelį. Dantytoji tarsi koks laivas prisišvartuoja į uostą, ir iš pažiūros apie 2 kilogramus sverianti margašonė jau spurda mano rankose. Nepažįstamojo paprašius , fotoaparato blykstė ėmė čiauškėti . Noriai fotosesijoje dalyvavusi lydeka , po varginančios kovos nusipelnė grįžti namo, nepažįstamasis godžiomis akimis palydį žuvį atgalios ir keiksnodamasis nusliūkina tolyn, tikriausiai taip išreikšdamas nepasitenkinimą apie tokį mano poelgį.

Nieko nelaukęs , tęsiu savo medžioklę, bombarduodamas Nemuną mažaisiais artilerijos sviedinukais. Pasmaguriauti progos nepraleidžia ir plačiaburniai ešeriai , kuriems taip pat šiandieną pasisekė , sveikiems, gyviems sugrįžti į namus. Mano dėmesį patraukia nepaliaujami žuvies smūgiai į vandens paviršių, alkis susigrumti su dar didesne žuvimi vis auga. Vis dažniau paviršių drumsčiantis triukšmas , abejonių nepalieka , jog tai Salačių darbas . Susikauti su šiuo Nemuno galiūnu kiekvieno žvejo svajonė , tačiau suvilioti sugeba ne kiekvienas. Dėdamas dideles pastangas mėginu užmesti masalą į jų maitinimosi diapazoną , vis dėl to mažas masalų svoris bei dvelkiantis vėjas neleidžia to padaryti. Masalų dėžutėje už akies užkliūva apie 8 gramus sverianti senelio gaminta pjautinė blizgutė . Salačių provokuojamas , nedelsiu ir atlieku pirmuosius metimus . Dėka plono valo , ir liauno spiningo masalas skrenda tiesiai į salačių maitinimosi zoną . Nuojauta neapgavo , gal jau penktuoju metimu pajuntu stiprų smūgį , pakirtęs pajuntu aršų pasipriešinimą, cypiantis ritės stabdis užgroja lyg arfa , mėgaudamasis melodija traukiu žuvį kranto link . Stiprus žuvies pasipriešinimas dvikovos pradžioje pasiglemžė jos jėgas kas vainikavo mano pergalę. Svarstyklių neturiu, bet žuvis graži, galinti sverti apie pusantro kilogramo . Netverdamas džiaugsmu atlieku keletą nuotraukų ir išsiunčiu nuožmųjį salatuką atgal į medžioklės plotus. Visos šiandieną sugautos žuvys keliauja be išimties atgal, gavusios šiek tiek streso , tikiuosi greitai atsigaus ir ateityje bus puikūs priešininkai meškerės broliams.

Emocijoms neleidus manęs užvadyti , bandau tęsti žūklę. Tačiau dėmesį blaško žaismingai nusiteikusi šeimynėlė , atplaukusi palaikyti draugijos. Velnio tuzinas ! Surinku suskaičiavęs 13 ančiukų , tikrai taip , šiandieną man velniškai sekasi. Tikriausiai nelengva, motinai rūpintis šitokia galybe nenaudėlių. Švelnus motinos klegesys , lyg bandymas sudrausminti . Dar šiek tiek pasiturškusi , daugiavaikė šeimynėlė nuplūduriavo tolyn.

Truputį prasiblaškęs , toliau šukavau pakrantes . Riaumojantis skrandis bei artėjanti tamsa menė apie žūklės pabaigą. Žūklės pabaigai , lyg slapčiausią ginklą , nusprendžiu išbandyti Rapala original plaukiantį vobleriuką . Priėjus seklų bei akmeningą ruožą , atlieku metimus , dėl mažo svorio užmesti iki man atrodančių perspektyvių ruožų nepavyksta, todėl voblerį metu skersai srovės , atleidžiu valą ir plukdau , pasiekus reikiamą vietą atlieku pravedimą su lengvais tvičingo elementais. Sužeistos žuvelės imitacija , ištampo Nemuno siaubūno kantrybę , valas ritės būgnelyje ėmė mažėti akimirksniu , žuvis su didele jėga prisispaudusi prie dugno ėmė judėti prieš srovę . Nieko nelaukęs pasileidžiu bėgti paskui, jausmas toks lyg dalyvaučiau olimpinėse žaidynėse , bėgimo rungtyje . Jėgos nelygios , atrodo tarsi vyčiausi patį Jamaikos sprinterį U.Boltą. Visa laimė, žuvis ėmė silpti , su kiekvienu smūgiu jautėsi vis mažesnis pasipriešinimas, tačiau žuvies vis dar nebegalėjau iškelti į vandens paviršių. Po dar keletą minučių trukusios kovos , tiesiog buvau pritrenktas to ką pamačiau vandens paviršiuje. Bukas nuožmus snukis su ilgais ūsais ir mažomis lyg pelės akimis peržvelgė mane nuo kojų iki galvos , tai buvo pats Nemuno karalius šamas. Niekada dar nebuvo tekę akis į akį susitikti su šiuo kupinu jėgų sportininku. Šamui paliepus , man panorėjus buvo įamžintas ir tučtuojau paleistas į Nemuno gelmes.

Drąsiai galiu teigti, jog tai buvo mano įsimintiniausia 2014 metų žūklė , stebinanti sugautų žuvų įvairove bei jas gaudomų įrankių liaunumu , vienoje iš didžiausių Lietuvos upių. Tą ką teko pajusti , nepaprastai sunku nupasakoti žodžiais, kiekvienas žvejas tai patvirtintų jog visa tai reikia pajusti savo pačiu kailiu , ko ir palinkėsiu visiems žvejams !