Ilgai neapsisprendžiau, ar apie tai jau laikas rašyti, kai pats žengiu dar tik pirmuosius žingsnius, taikios žuvies žūklėje, spiningu. Karšis, pagauta spiningu, ne vienam žvejui, vis dar sukelia ironišką šypseną. Prieš kelis metus, gal ir pats būčiau nusišypsojęs ir mintyse pagalvojęs, kad laimingasis žvejas, kuris dievagojasi spiningu suviliojąs karšį arba visiškas melagis, arba tiesiog jį užkabliavo.

Dabar jau nesišypsau, dabar tai visai kasdieninis reiškinys ir netgi toli gražu, ne atsitiktinis.Labai daug kas pasikeitė, spiningavimo pasaulyje, per keletą paskutinių metų. Atsirado priemonių ir įrankių realizuoti, patiems subtiliausiems tikslams, parduotuvių lentynos pasipuošė, įvairiausiais dirbtiniais valgomais, kvapniais ir žuvims gardžiais mikro masalais, ištobulėjo lengvi ir jautrūs spiningų kotai, valai ritės ir visos kitos, tam skirtos žūklės priemonės. Jei prieš kelis metus tik ne daugelis spiningautojų žinojo ar turėjo, liaudyje vadinamus „valgomus“ guminukus, tai dabar daugelis spiningautojų vien tik tokiais ir žvejoja.

Man, šis aštrus, valgomų guminukų kabliukas, taip pat giliai „įsmigo“, kai jais mėginau žvejoti ūsorius. Srovių galiūnus šį kartą aišku palikim ramybėje, o pamėginsiu trumpai apibūdinti žūklę, valgomais mikro masalais, tikintis karšio.

Įžanginė istorija:
Pirmieji „valgomi“ silikoniniai masalai, mano arsenale, atsirado gan vėlai, kai jau ne vienas, labiau pažengęs spiningautojas, buvo gerokai artimiau su jais susipažinęs. Pažintis prasidėjo bandant vilioti ūsorius, tačiau pirmuosius šių masalų privalumus atradau žvejodamas ešerius. Netgi nekibią dieną, rezultatas, žvejojant valgomais masalais buvo geresnis. Ešeriai kibo pastebimai aktyviau, mažiau pabėgimų, viskas vyko žymiai garantuočiau ir tai pastūmėjo dar labiau jais domėtis.
Per žiemą kaupiau įvairiausių „valgomų“ masalų arsenalą, ieškojau informacijos internete, skaičiau, žiūrėjau video medžiagas, ir mėginau suprasti, o tuo pačiu ir sukurti, naują strategiją, artėjančiam spiningavimo sezonui. Nedaug informacijos pasisekė rasti apie taikios žuvies žūklę spiningu, todėl atsirado dar didesnis noras, būtent taikios žuvies gaudymo spiningu spragą, užpildyti pačiam, savo pastangomis. Juk taip malonu, kai net patys fantastiškiausi sumanymai, sprendimai ir bandymai yra apvainikuojami sėkme.
Taikinys tapo karšis, nes pasirodė, kad tai vienintelė taiki žuvis, kuri dažniausiai sutinkama mūsų vandenyse, kuri užauga gana įspūdingų dydžių, matuojant Lietuvoje sugaunamų žuvų matais ir kurią pagauti spiningaujant, atrodė yra reali galimybė. Karšis ir todėl, kad jau anksčiau spiningaujant mažiausiais silikoniniais, tada dar „nevalgomais“ masalais, ne kartą pasisekė pagauti, kaip aš sakau, „teisingai užkibusių“ keptuvių.

Spiningas:
Gal būt „UL“ džigavimui skirtas spiningas, būtų ir pats idealiausias pasirinkimas, bet žvejojant upėje, kur nemažą įtaką žūklei daro srovė, lengviausių kotų atsisakiau. Geriausias pasirinkimas tokiai žūklei man tapo „L“ klasės džiginis kotas, su 2-12gr išmetimu, greitos (fast) akcijos ir 270cm ilgio. Tokių parametrų prireiks lėtai pravedant, stuksenant į dugną 2-5gr masalais, kartais net stipresnėje srovėje. Mano dabar turimas tokių parametrų kotas, deja tik 240cm ilgio ir jau įsitikinau, kad be 270cm ar net 300cm, kai kurių sumanymų upėje realizuoti tiesiog nepavyks. Ilgis aišku sumažiną visos sistemos jautrumą, tačiau supratau, kad kartais geriau prarasti truputi jautrumo, tačiau turėti galimybę, lengvą masalą, taisyklingai stuksenant į dugną, užvesti į staigų duobės šlaitą. Su trumpu kotu masalą tiesiog tik užvelku prieš statų duobės šlaitą, nuravint visas kriaukles ir surenkant dugno šiukšles. O juk ten kartais „stovi“ keptuvės. Ilgų spiningų parduotuvėse su tokiais parametrais, pasirinkimas deja skurdus, tačiau kažką prisitaikyti tikrai įmanoma. Ir dar,- niekados nesirinkčiau koto, kurio pirmas nuo ritės žiedelis labai mažo diametro.

Valas:
Net nekilo minčių, bandyti karšį vilioti su mono valu ir štai kodėl. Pirmiausia todėl, kad žvejoti reikės lengvais masalais ir kartais ne pačiais mažiausiais atstumais. Norint užmesti 2-3gr didesnį atstumą, reikės naudoti jau labai plonus mono valus. Mono valas turi tąsumo savybę, todėl pajusti atsargius karšio kibimus, kai masalas tik įsiurbiamas ir pakeliamas nuo dugno, su tokiu valu nelabai realu. Truks informatyvumo ir stuksenant į dugną, todėl net nemėginau žvejoti karšius spiningu, naudojant mono valus. Pinti valai, idealiausias pasirinkimas. Man kaip ir anksčiau favoritu išliko „KAMATSU TECHRON“. Jų sąlyginiai diametrai prasideda nuo 0,04mm, todėl tokiai žūklei labai puikiai tiks. Aš naudojau nuo 0,04mm iki 0,08mm.

Ritė:
Pagrindinis ritės parametras man pasirodė, teisingas plono pinto valo klojimas būgnelyje ir patikimas valo paėmimas į valo vediklį, užlenkus lankelį. Stabdis visada geriau priekinis, nes valai labai ploni, apkrovos, pasikirtus solidžią keptuvę, gan ženklios, todėl priekinis stabdis tokiose situacijose suveikia patikimiau ir padaro „atleidimą“ daug tiksliau už gale ritės reguliuojamą stabdį. Kiti parametrai aišku kiekvienam pagal piniginės galimybes. Ritės būgnelio dydis 2000-2500.

Masalai:

Nuo šios vietos prasideda, kiekvieno žvejo fantazija. Teko pagauti „REINS“ vibro kirminais, pačių įvairiausių spalvų, „PANTOON21“ mažiausiais tvisteriukais, „LUCY JOHN“ mažiausiais vibro kirminiukais ir netgi nevalgomais mikro riperiukais. Tikriausiai pasitaikius masalui reikiamoje vietoje, tinkamu metu ir esant karšiams alkaniems, galima tikėtis kibimo, pačiais įvairiausiais mažais silikoniniais masalais. O kuris masalas geriausias ? Atsakymo tikrai dar neturiu, tačiau kai kurie „CRAZY FISH“ mikro masalai, daugeliu atvejų pirmauja, karšių žūklėje spiningu.

Vidurvasaris. Rytas jau į pabaigą ir veidą jau pradeda svilinti pakilusi saulė. Spiningauju toli nuo kranto, nubridęs prie seklumų, kur tikiuosi šapalo ar meknės. Kartais mikro guminuką nuleidžiu iki pat dugno ir leidžiu jam pasiridenti smarkioje srovėje dugno akmenėliais, taip tikėdamasis, kad jį pačiups solidus ūsorius. Net nelabai supratęs, kurią akimirką įvyko kibimas, tiesiog staiga perlinksta spiningas ir aš jau kovoju smarkioje srovėje su ne pačia mažiausia žuvimi. Širdis nusirita į kulnis. Nejau „sėdo“ ūsorius. Darau visus veiksmus spiningu, lyg galynėčiausi su ūsoriumi. Neleidžiu jam spaustis prie dugno, keliu kiek įmanydamas, stengiuosi sulaikyti nuo vietos, kur dugne dideli akmenys ir tik kai stiprioje srovėje, pavyksta prisitraukti arčiau, už kokių dvidešimties metrų nuo manęs, į paviršių iškyla solidus, bronziniais šonais karšis. Iškyla ir kaip laivas pralaimėjęs kovą, krentą ant šono.
Tai ne vienas ir ne du tokie atvejai, kai net pačioje netikėčiausioje vietoje, kužkur smarkiose srovėse, beveik Nemuno viduryje, tikiuosi tik šapalų ir meknių, o užkimba karšis. Tokie netikėtumai ir pastūmėjo pamėginti įvaldyti tikslingą jų žūklę spiningu.
Antras atvejis, tapęs tikriausiai tuo paskutiniu koziriu, nutiko taip pat vidurvasarį.
Žvejojau ešerius, nes tik jie, tuo metu buvo aktyvesni. Žūklės vietoje gili duobė, šlaitas į kranto pusę labai status, bet iki jo galima nubristi, nes gylis vos pusmetris. Ešeriai dažniausiai atakuodavo prie duobės šlaito viršaus ar net išėjus mikro masalui jau iš duobės, kur negilu, tad daugelis kibimų įvykdavo visai arti manęs, tiesiog prie kojų. Buvo jau vakaras. Po truputi pradėjo temti, tačiau ešerių kibimas tik suaktyvėjo. Atrodė kad ir didesnių atsirado, kai staiga, vos išvedus guminuką iš duobės į sėklių, paskui jį iš duobės išėjo galinga banga, persekiojusi mano masalą. Pirma mintis lydeka. Net pasidžiaugiau, kad neatakavo. Juk žvejoju su fluoro karbono plonu pavadėliu. Po keletos metimų vėl persekiojanti banga, atsekė masalą iki pat kojų. Norėjau net baigti žūklę, nes maniau, kad mano žūklavietės duobės šlaite, įsitaisė lydys, bet smalsumas ėmė viršų. Kas bus tas. Nežinau iš kelinto karto, vėl banga ir toks jausmas, kad mano mikro riperiuką kažkas tiesiog prispaudė prie dugno, vos per kelis metrus nuo mano kojų, pusmetrio gylyje. Labai nustebau, kai po ilgokos kovos, į paviršių iškilo ir krito ant šono pusantrinis karšis. Tą vakarą daugiau nekibo, tačiau toje, vietoje, kitais kartais žvejojant, šį nuostabų masalo persekiojimą iš duobės , stebėjau dar ne vieną kartą. Ir ne vieną dar tokiu būdu pagavau.
Po tokių netikėtai ir atsitiktinai sėkmingų žūklių, jau rimčiau susimasčiau apie tikslingą karšių žūklę spiningu. Susimasčiau ir gerokai pakeičiau savo jau nusistovėjusį požiūrį ir turimas žinias apie šias žuvis.
Šių metų spiningavimo sezonas buvo pirmas, kai tikslingai ir tam jau pasiruošęs,žvejojau šias žuvis. Gal net išskirtinis šis sezonas, nes visiškai neskyriau jokio dėmesio lydekoms, nelabai gilinausi ir į kitų žuvų žūklę spiningu. Vienintelis ir pagrindinis tikslas buvo karšis. Tik kai atrodė visiškai beviltiška padėtis, su karšiais, tik tuomet mano akys nukrypdavo į lydekas, ešerius ar meknes. Vienas sezonas aišku per trumpas, kad pasidaryti jau kažkokias galutines išvadas, patvirtintas praktikos. Per trumpas, kad dėstyti teorijas, apie karšių žūklę spiningu, tačiau laikas nestovi vietoje. Parduotuvių lentynose gulasi vis nauji valgomi silikoniai mikro masalai, tobulėja įrankiai ir priemonės, žvejoti taikias žuvis spiningu, todėl manau, norinčių tikslingai spiningu pagauti karšį tik daugės, o vieno sezono patirtis, nors ir maža, tačiau tai jau gali būti šiokia tokia įžanga į šių žuvų tikslingą žūklę.

Kuo šį žūklė skiriasi nuo kitų žuvų rūšių žūklės spiningu. Gal niekuo. Juk jau senei, mikro masalais spiningautojai gaudo kuojas, raudas, net aukšles, bet gal kiekvienas obuolys turi sunokti, kad tapti atskira ir kartu bendra, spiningavimo atmaina. Juk kuo daugiau įvaldysim spiningavimo būdų, tuo mažiau, atėjus prie vandens telkinio, reikės skųstis, kad jame visiškai nėra žuvies. Kartais nekimba niekas, tačiau kartais spiningaujant vien tik lydekas, kai jos nenori maitintis liekame tušti, o kiekviena alternatyva lydekai ar ešeriui, tik padidina mūsų žvejų šansus, likti patenkintais žūklę.

Nuo ko pradėti.
Man kol kas sudėtingiausi klausimai iškyla renkantis masalus karšiams. Jų nors ir yra parduotuvėse, tačiau pasigilinus, pasidaro aišku, kad iš tikro į Lietuvos rinką, patenka tik maži trupinėliai, nuo to, kas gaminama. Tad pirmoje vietoje deja stovi, ne kokybiškiausi tokios žūklės įrankiai, o masalų pasirinkimas. Jei įrankius, galime dalinai įsigyti vidutiniškus ar net labai brangius ir kokybiškus, tai masalus, kad ir kiek būtume pasiryžę už juos mokėti, Lietuvoje dažniausiai negausime. Čia gan didelis akmuo į prekybininkų žūklės prekėmis, daržą. Tad didžiausias sunkumas kol kas išlieka masalai. Be jų, kad ir kaip stengsimės, karšis į mūsų pastangas gali nereaguoti, todėl pradėti reikia nuo atitinkamų masalų įsigijimo.


Pravedimas.
Darant išvadas iš tokių žūklių, kada karšis tiesiog išnėrę iš duobės į sėklių, atakuoja masalą, beveik prie kojų, pusmetrio gylyje, galima drąsiai teigti, kad karšis nėra toks jau ramus nekaltybės įsikūnijimas, kaip apibūdinamas literatūroje. Kažkada tuo įsitikinau apie ūsorius, dabar beveik tą pačią situaciją matau ir su karšiais. Prireikus jis gan staigiu judesiu puola masalą ir jį tarsi užgula prispausdamas prie dugno savo rankovės pavidalo lupomis ir jį įsiurbia. Tokio tipo kibimų spiningaujant teko patirti labai daug ir tikriausiai taip jie kimba dažniausiai. Masalui tereikia suteikti gan staigų, bet labai trumpos distancijos (10-30cm) šuoliuką nuo dugno ir kiek galima į aukštesnį vandens sluoksnį ( todėl ir prireikia ilgesnio koto). Vėliau prilaikant valą, leisti jam vėl atsimušti į dugną ir padaryti sekundės pauzę. Masalo galvakablis, ar vadinama „čeburaška“ turėtų būti tokios svorio, kad besileisdamas masaliukas išliktų dirbantis. Per mažas svoris sutrikdys masalo judesius, jei per sunkus,- masalas tiesiog nukris į dugną jau neatrodydamas natūraliai. Kibimas beveik visada įvyksta pauzės metu. Be jautraus įrankio ir pinto valo čia jau neišsiversti. Kibimas dažniausiai juntamas labai silpnai. Kartais būna, kad masalas pagal laiką jau turėtų atsimušti į dugną, bet tai trunka jau per ilgai. Tuomet reikia pakirsti, nes gal būt, tuo metu karšis jau laiko pakėlęs masalą nuo dugno. Toks pravedimas labai panašus į nuolatinį pakirtinėjimą. Šio būdo visa esmė tame, kad staigiai nuo dugno pašokęs masalas net ne noromis atkreipia visų žuvų dėmesį. Vėliau vangiai besileisdamas į dugną tiesiog pažadina smalsumą, o priartėjus smalsautojui arčiau, masalo kvapai ir skoniai padeda „paskutinį tašką“.
Žvejojant pasyviais masalais, kuriems judesio ir žaismo tenka suteikti pačiam spiningautojui, man pasirodė, kad jie karšį vilioja dar geriau negu „darbingi“ masaliukai. Pravedimą darau tokį pat, kaip ir su aktyviais masalais, tačiau tuo metu, kai masalas leidžiasi į dugną, tiesiog purtau, maža amplitude, spiningo viršūnėlę ir sklęsdamas link dugno pasyvus masalas įgauna žaismingumo. Toks masalo pravedimas kartais suveikia net geriau, už aktyvius masalus, viliojant karšį.
Žvejojant mažiausiais riperiukais, galima tiesiog akivaizdžiai pajausti kaip karšis pasivijęs masalą, jį prispaudžia prie dugno. Savo akimis pamačius keletą tokių kibimų, juos pavadinau, kad karšis tiesiog „užtūpė“ ant masalo. Nežinau kodėl jie teikiasi pasivyti ir sugriebti mažą mailiuko įmitaciją, tačiau kiek karšių pagavau mikro riperiukais, beveik visada „užtūpė“. Pravedimai tikriausiai visais atvejais nieko nesiskyrė nuo pravedimo, žvejojant pasyvius ešerius, kada masaliuką pravedinėdavau arti dugno, su pauzėmis ir stuksendamas į dugną.

Sistemėlė.
Sistemėlė pati paprasčiausia. Prie pinto „KAMATSU TECHRON“ 0,04-0,08mm valo rišu mažą sukutį, o prie jo, fluoro karbono pavadėlį. Fluoro karbono pavadėlis, mažiau pažeidžiamas kriauklių ir dugno kliuvinių, be to sunkiau įžiūrimas vandenyje, todėl geresnio pasirinkimo net neieškojau. Jei masalas veriamas ant paprasto ar mikro jig galvakablio, tuomet pavadėlio gale manau būtina rišti mažą karabiną. Karabinas išlaisviną galvakablį nuo „kieto“ tvirtinimo prie valo ir toks mikro masalas vandenyje dirba natūraliau. Jei mikro maslas veriamas ant vadinamos „čeburaškos“ kabliuko, tuomet jau pati „čeburaška“ išlaisvina masalą nuo kieto masalo tvirtinimo prie valo, todėl tokiais atvejais, mikro karabinas pavadėlio gale jau nebūtinas. Visada laikausi nuostatos, kad kuo mažiau masalas apkrautas papildomais karabinais, sukučiais ar dar nežinia kuo, jis visada dribs natūraliau, mažiau kels įtarimų ir nuo to rezultatas tik gerės.
Pasyvius mikro masalus veriu tik ant „čeburaškų“ kabliukų, o aktyvius dažniau ant paprastų mikro jig galvakablių. Kibiose vietose ne kartą išmėginau ir „drop shot“ ir „paternoster“ sistemėlias. Teoriškai, atrodo šios sistemėlės turėtų kaip tik labiau tikti karšių žūklėje, vien dėl to, kad srovėje su tokiomis sistemėlėmis galima ilgiau masalą išlaikyti vienoje vietoje. Deją nė viena ši sistemėlė nepasitvirtino, todėl lig šiol geriausia laikau paprastą,- pintas valas, sukutis, fluoro karbono pavadėli ir masalas.

Baigiamasis žodis.
Jei prieš keletą metų spiningu gaudydavau tik plėšrias žuvis ir pagrindinis taikinys būdavo tik lydekos, šapalai, sterkai ar ešeriai, tai atsiradus galimybėms, spiningavimo sąvoka stipriai prasiplečia. Ne tik sau, bet ir daugeliui kolegų spiningautojų nuolat kartoju, kad pagauti didelę lydeką ar ešerį labai malonu, tačiau tai taip įprasta, kad iš šalies atrodo nieko naujo. Juk ne dėl mėsos žvejojame, ne dėl to kiek ir kokio dydžio plėšrūnų pagausime, todėl kai kuriems spiningautojams jau tiesiog atsibosta tai kas kasdienybė. Norisi atrasti kažką naujo, išmėginti tai, kas kartais atrodo net neįmanoma, nes būtent tokie ieškojimai ir atradimai suteikia patį didžiausią žvejyšką malonumą. Kas ta lydeka, prieš spiningu suviliotą karšį. Juk lydeką gali pagauti bet kuris, net pirmą kartą laikydamas spiningą rankose, o karšis ? Tai lyg dar vienas laiptelis aukštyn, spiningautojo patirtyje ir išprusime.
Šio straipsnelio autorius, taip pat žengia tik pirmuosius žingsnius, įsisavinant taikios žuvies žūklėje spiningu, bet tai šimtus kartų maloniau už eilinę,- kasdieninę spiningautojo duoną. Dažnai tenka likti be jokio laimikio, tačiau suviliotas vienas solidus karšis, vertas visų tų lydekų ir ešerių kartų sudėjus.