Nuo kovo 1d. iki kovo 8d vyks balsavimas, kurio metu bus išrinktas konkurso nugalėtojas.
1 balsas už labiausiai patikusį rašinį iš Vido Vilčinsko.
1 balsas už labiausiai patikusį rašinį iš zvejys.lt administracijos.
1 balsas už labiausiai patikusį rašinį iš kibkit.lt administracijos.
1 balsas iš kibkit.lt lankytojų viešo balsavimo (daugiausia balsų surinkęs straipsnis gauna 1 balsą).
Daugiausia balsų surinkęs dalyvis laimi pagrindinį prizą.
Esant vienodam balsų skaičiui nugalėtoju skelbiamas asmuo surinkęs daugiausia kibkit.lt vartotojų balsų viešajame balsavime.
Kilus įtarimui dėl sukčiavimo balsais (pvz: staigus naujų narių registracijos atsiradimas), dalyvis yra pašalinamas iš konkurso.

Birželio 6– oji, 9:00 valanda ryto, diena iš pažiūros niekuo neišsiskirianti iš kitų, piktdžiugiškai skambantis žadintuvas, kuklūs pusryčiai ant stalo ir jau įpročiu tapęs skubėjimas, verčia mane mėgautis. Tikriausiai pagalvojote na ir keistuolis? Tačiau šypsena veide mane išduoda, jog skubu ne bet kur, o į baltosios rožės miestą, gimtąjį Alytų. Palikęs visus baigiamojo darbo rūpesčius tarp keturių bendrabučio sienų, judu į Kauno autobusų stotį. Dar autobusui nespėjus pajudėti savo maršrutu, galvoje nepaliaujamai ėmė suktis mintys, apie tolimesnę dienos eigą. Mintims per daug neįsismarkavus, nusprendžiau praleisti dieną gamtoje su spiningu rankose. Vietą žvejybai išsirinkti sunku nebuvo , visa vaikystė praleista prie ,, upių tėvo‘‘ Nemuno, tad ir šį kartą nusprendžiau neišsiskirti. Upės ruožas, kuriame ketinu pradėti šiandienos žūklę man tarsi didelė žaidimų aikštelė, kelianti neišdildomus prisiminimus apie jau prabėgusią vaikystę, žvejodamas čia jaučiuosi tarsi būčiau Nemuno prieglobstyje. Po bemaž pusantros valandos trukusios kelionės, praveriu namų duris. Vos tik peržengiau durų slenkstį, buvau sukaustytas malonaus, mamos pagamintų, pietų kvapo. Pietums atsidūrus skrandyje bei atlikus keletą namų apyvokos darbų, pasiruošimui daug laiko skirti neketinau , mat upė šaukte šaukė. Reikalingiausi daiktai jau kuprinėje, spiningas paruoštas , paskutiniai dviračio pompos atodūsiai ir pasileidžiu riedėti numatytu maršrutu Nemuno link .

Ir štai ilgai lauktoji akistata su Didžiu Nemunu. Vos tik akims pažvelgus į upę šmėsteli prisiminimų šešėlis, mintyse skambantis juokas vis dar mena apie čia prabėgusią vaikystę. Pašiurpusi oda , nevalingi judesiai neslepia jaudulio. Lėtai bei nedrąsiai , tarsi pirmuosius žingsnius , žengiu krantinės link. Vandens paviršiuje protarpiais pasirodantys purslai, prašmėžuojantis siluetas teikia optimistiškų vilčių. Šios dienos žūklei pasirinkau kiek neįprastą spiningavimo arsenalą. Larus Hunter 1-5 gramų užmetimo svorio, 2.10 metrų ilgio ultra lengvos klasės spiningėlis mano rankose šiandieną atrodo lyg nuožmiausias ginklas, pasiruošęs susidoroti su skersai kelią stosiančiais Nemuno plėšrūnais. Į pagalbą jam tarsi ištikimiausias ginklanešys suskubo Ryobi Oasys 1000 ritė , pasirėdžiusi Stroft GTM 0,16 mm skersmens valu. Masalų dėžutėje stūkso Rapala , Yo-zuri delikatesiniai vobleriukai , tik ir pasiruošią patikrinti aštriadančių nasrų tvirtumą. Nors iš pažiūros įrankiai atrodo kuklūs ir liauni, tačiau nekantrauja įrodyti ko ištiktųjų esą verti, kabinu Yo-zuri l-minow 44 mm saldainiuką ir atlieku pirmuosius metimus Nemuno vagos link. Lepindamasis saulės voniomis tikrinu plėšrūnų kantrybę. Netikėtai mano gretas papildė iš miško tankmės išlindęs nepažįstamasis, nešinas kur kas sunkesnės artilerijos spiningu. Priėjus man jau gerai žinomą kur kas gilesnę vietą, atlieku metimus skersai srovės , kito kranto link. Smūgis !! Nejučiomis net aikteliu , tai pastebėjęs nepažįstamasis suskubo pažiūrėti užsimezgusios dvikovos. Lėtos akcijos kotas išlinksta per visą savo blanką. Mano nerimą stiprina tai jog gaudau tik 0,16 mm skersmens valu, o priešininkas pasitaikė gan ne pėsčias, tačiau gerai sureguliuotas ritės stabdis, bei lankstus spiningas puikiai atlieka savo pareigą , juntu vis silpnesnį žuvies pasipriešinimą ir štai vandens paviršiuje visu gražumu pasirodo dantytoji . Genama kranto link , sukaupusi paskutiniąsias jėgas , neria savo gelmių link taip paprašydama dar keliasdešimt metrų valo. Dvikovos stebėtojas neslėpė entuziazmo , tarsi katinėlis ratais zujo aplink tikėdamasis gauti gardų kasnelį. Dantytoji tarsi koks laivas prisišvartuoja į uostą, ir iš pažiūros apie 2 kilogramus sverianti margašonė jau spurda mano rankose. Nepažįstamojo paprašius , fotoaparato blykstė ėmė čiauškėti . Noriai fotosesijoje dalyvavusi lydeka , po varginančios kovos nusipelnė grįžti namo, nepažįstamasis godžiomis akimis palydį žuvį atgalios ir keiksnodamasis nusliūkina tolyn, tikriausiai taip išreikšdamas nepasitenkinimą apie tokį mano poelgį. Nieko nelaukęs , tęsiu savo medžioklę, bombarduodamas Nemuną mažaisiais artilerijos sviedinukais. Pasmaguriauti progos nepraleidžia ir plačiaburniai ešeriai , kuriems taip pat šiandieną pasisekė , sveikiems, gyviems sugrįžti į namus. Mano dėmesį patraukia nepaliaujami žuvies smūgiai į vandens paviršių, alkis susigrumti su dar didesne žuvimi vis auga. Vis dažniau paviršių drumsčiantis triukšmas , abejonių nepalieka , jog tai Salačių darbas . Susikauti su šiuo Nemuno galiūnu kiekvieno žvejo svajonė , tačiau suvilioti sugeba ne kiekvienas. Dėdamas dideles pastangas mėginu užmesti masalą į jų maitinimosi diapazoną , vis dėl to mažas masalų svoris bei dvelkiantis vėjas neleidžia to padaryti. Masalų dėžutėje už akies užkliūva apie 8 gramus sverianti senelio gaminta pjautinė blizgutė . Salačių provokuojamas , nedelsiu ir atlieku pirmuosius metimus . Dėka plono valo , ir liauno spiningo masalas skrenda tiesiai į salačių maitinimosi zoną . Nuojauta neapgavo , gal jau penktuoju metimu pajuntu stiprų smūgį , pakirtęs pajuntu aršų pasipriešinimą, cypiantis ritės stabdis užgroja lyg arfa , mėgaudamasis melodija traukiu žuvį kranto link . Stiprus žuvies pasipriešinimas dvikovos pradžioje pasiglemžė jos jėgas kas vainikavo mano pergalę. Svarstyklių neturiu, bet žuvis graži, galinti sverti apie pusantro kilogramo . Netverdamas džiaugsmu atlieku keletą nuotraukų ir išsiunčiu nuožmųjį salatuką atgal į medžioklės plotus. Visos šiandieną sugautos žuvys keliauja be išimties atgal, gavusios šiek tiek streso , tikiuosi greitai atsigaus ir ateityje bus puikūs priešininkai meškerės broliams. Emocijoms neleidus manęs užvadyti , bandau tęsti žūklę. Tačiau dėmesį blaško žaismingai nusiteikusi šeimynėlė , atplaukusi palaikyti draugijos. Velnio tuzinas ! Surinku suskaičiavęs 13 ančiukų , tikrai taip , šiandieną man velniškai sekasi. Tikriausiai nelengva, motinai rūpintis šitokia galybe nenaudėlių. Švelnus motinos klegesys , lyg bandymas sudrausminti . Dar šiek tiek pasiturškusi , daugiavaikė šeimynėlė nuplūduriavo tolyn. Truputį prasiblaškęs , toliau šukavau pakrantes . Riaumojantis skrandis bei artėjanti tamsa menė apie žūklės pabaigą. Žūklės pabaigai , lyg slapčiausią ginklą , nusprendžiu išbandyti Rapala original plaukiantį vobleriuką . Priėjus seklų bei akmeningą ruožą , atlieku metimus , dėl mažo svorio užmesti iki man atrodančių perspektyvių ruožų nepavyksta, todėl voblerį metu skersai srovės , atleidžiu valą ir plukdau , pasiekus reikiamą vietą atlieku pravedimą su lengvais tvičingo elementais. Sužeistos žuvelės imitacija , ištampo Nemuno siaubūno kantrybę , valas ritės būgnelyje ėmė mažėti akimirksniu , žuvis su didele jėga prisispaudusi prie dugno ėmė judėti prieš srovę . Nieko nelaukęs pasileidžiu bėgti paskui, jausmas toks lyg dalyvaučiau olimpinėse žaidynėse , bėgimo rungtyje . Jėgos nelygios , atrodo tarsi vyčiausi patį Jamaikos sprinterį U.Boltą. Visa laimė, žuvis ėmė silpti , su kiekvienu smūgiu jautėsi vis mažesnis pasipriešinimas, tačiau žuvies vis dar nebegalėjau iškelti į vandens paviršių. Po dar keletą minučių trukusios kovos , tiesiog buvau pritrenktas to ką pamačiau vandens paviršiuje. Bukas nuožmus snukis su ilgais ūsais ir mažomis lyg pelės akimis peržvelgė mane nuo kojų iki galvos , tai buvo pats Nemuno karalius šamas. Niekada dar nebuvo tekę akis į akį susitikti su šiuo kupinu jėgų sportininku. Šamui paliepus , man panorėjus buvo įamžintas ir tučtuojau paleistas į Nemuno gelmes.

Drąsiai galiu teigti, jog tai buvo mano įsimintiniausia 2014 metų žūklė , stebinanti sugautų žuvų įvairove bei jas gaudomų įrankių liaunumu , vienoje iš didžiausių Lietuvos upių. Tą ką teko pajusti , nepaprastai sunku nupasakoti žodžiais, kiekvienas žvejas tai patvirtintų jog visa tai reikia pajusti savo pačiu kailiu , ko ir palinkėsiu visiems žvejams !

Su draugais nutarėm važiuoti į Kuršių marias. Gal kokią stintą pagausim, gal kokią vėgėlę ištrauksim. Patirties tokioj žvejyboj ne daug, todėl darbo iš vakaro per akis. Pradėjom ruoštis: kas sistemą rišo, kas iš parduotuvės pirko. Sutarėm 4 ryto išvažiuot iš namų. Bluosto nesudėjau, laukiau ryto. Ryte sėdom į mašiną ir išdūmėm į plačiąsias Marias.

Dar neprašvitus jau ant ledo tupėjom. Oooooo žmonių žmonių....Kokių žmonių??? Žvejų ant ledo, kaip per Stintų šventę, skėrių prie keptuvių. Išsigręžę eketes sėdim...žvejojam. Vieną kitą stintą traukiam. Širdis džiaugiasi, bus ne gėda namo grįžt. Išaušo. Oras neblogas, minus 5, šviečia saulė. Bežvejodamas nusprendžiau, kad reikia pabandyt pagaut ne bet ką, o pačią vėgėlių vėgėlę. Tokią žuvį, net pačiam žvejui profesionalui ne gėda namo parvežt. Vėgėlių dar neesu gaudęs, bet girdėjau gera žuvis. Pastačiau 3 vėliavėles.. Sėdžiu žvejoju. Šitaip bežvejojant ir pietūs atėjo. Kas kokį lašinio gabalą prarijo, kas sumuštinį skanavo. Draugų būrelis ir butelaitį prasuko, kaip priklauso. Na, o aš nesitraukiu nuo eketės, stengiuosi kuo daugiau stintų ištraukt. Žvilgt, vėliavėlė plevėsuoja!!!! Griūdamas lekiu prie išsvajotos vėgėlės! Pribėgu. Ritė nesisuka. Mintyse galvoju: vėgėlė ryja. Kirst...yra!!!!! Nesulaukęs kada ritė suksis tolyn po truputį tempiu valą į save. Patempęs pusmetrį valą įsitikinu, kad kažkas tikrai yra. Apsidairau aplink, visi žvejoja. Širdis daužosi 220 kartų per minutę, drebančiom rankom traukiu vėgėlę lauk. O mintyse galvoju: apie kg tikrai bus! Po kelių metrų valo traukimo negaliu patikėti savo akimis...Iš eketės išnyra tuščias butelis!!! Tą akimirką apėmė liūdesys. Išgirdau juoką. Pusšimtis žvejų alpo juokais už pilvų susiėmę. Supratau, tai mano draugų darbas.

Moralas toks: jei kažkas užkibo negalvok, kad tai tikrai žuvis

Jūs kaip norit – o aš prietarais tikėsiu. Ypač po tos dienos. Bet apie viską iš pradžių.

Žinote, yra vienas tikrai vyriškas žvejų prietaras: jeigu ryte važiuodamas (eidamas) į žūklę pamatysi moterį su tuščia pintine ar nieko netutinčią rankose – būsimoji žūklė tikrai nepasiseks.

Įsitikinau, kad šis prietaras veikia. Vieną šaltą žiemos rytą susiruošiau į žūklę. Draugelis jau penktą valandą ryto ten nusibeldė. Jis buvo šventai įtikėjęs, kad trauks didelius didelius karšius.

Pasiėmiau garažo raktus ir išėjau į lauką. Kažkokia susivėlusi kaimynė prazvimbė pro šalį. Nei kriu kriu, nei miau miau . Keista, paprastai ji pasisveikina. Ir rankose ji neturi- Nieko. Net rankinės. Einu toliau. Vėl moteriškutė. Išvedusi pakvėpuoti grynu oru iš betoninio karcerio savo brisių. Tas staiga tas pritupia, išverčia akis ir garsiai stena. Visai kaip žmogus. Pasilabinu moteriškę. Ji tarsi nemato manęs.

Toks įspūdis, kad jos besikakinantis ciuckis daug svarbiau už mane - kažkokį senį, kuris nežinia kur eina ryte ir dar ...sveikinasi...

Štai ir nusileidimas į garažą... Jis gana slidus. Aš skubu. Vos nesiploju visais savo 110 kilogramais. Garažas požeminis, ir čia itin retai užklysta moterys. Nebent su savo vyrais... Įeinu į tamsų tunelį, o čia - už kokių dešimties metrų savo garažo duris brazdina... DVI MOTERYS. „Viešpatie su viešpatukais..“ - pagalvoju. Tai jau mačiau keturias... Žūklė bus...

Atsirakinu garažą, išvažiuoju su savo mašinuku į namus. Susikraunu žvejybinius reikmenis ir ... kelionėn.

Ieškot draugo, kuris jau sėdi ant man nežinomo ežero ledo.

Du kartus tikslinu telefonu draugo buvimo vietą, trečią kartą pasuku link ežero. Čia (kaip ir prie daugelio Trakų rajono ežerų) tvora ir užrašas „Privati valda“. Keliuku įvažiuoju gal 5 metrus. Po kelių minučių netoli namo esančiame kieme pasirodo moteriškė. Penkta. Tokia panaši į sumo imtyninkę.

Ji agresyviai įremia savo rankas į rantinuotus šonus. Suprantu, kad esu ir ne toje vietoje, ir ne tuo laiku.

Vėl suku automobiliuką į kelią. Ketvirtą kartą patikslinu, kur žvejoja mano draugas. Sužinojęs – kur, pasuku į nedidelį keliuką. Tokį molio treką. Vos pakylu tuos kelis metrus iki aikštelės, kur stovi dar keli auto. Paskambinu draugui:

- Na, kaip kibimas?

- Nieko gero. Vienas pūgžlys. Tuoj važiuoju namo.

Pakrapštau savo makaulę ir nutariu nežvejoti šiame ežere. Šoku į savo automobiliuką ir nuvažiuoju prie kito ežeriuko netoli Trakų. Gilušis vadinasi. Sakau, gal čia pavyks. Pasistatau automobilį stovėjomo aikštelėje ir nueinu pažiūrėti prie ežero. Nė vieno žvejo. Ledas - lyg kokiais ledo niežais apkrėstas.

Tai vienoje, tai antroje, tai trečioje vietoje didelės baltos minkšto ledo dėmės. „Ne, ponai, gyventi dar norisi“ – mintiju sau kaip susigėdęs šuo lendu į savo auto ir parvažiuoju namo.

Pastatau automobiliuką į garažą, pareinu namo .Išgirstu žmonos balsą:

- Na, matai - nereikės tau vargti...

- Vargti gal ir nereikės, tačiau pažvejoti neteko. Taip, kad jeigu kas nors man primins prancūzų mėgstamą posakį „Ieškokite moters“, aš atsakysiu tik taip: „ Ačiū - nereikia. Ypač vykstant į žvejybą“

„Nusibodo. Feederis ir feederis. Reikia paįvairinti gyvenimą- taip mintijau vieną vakarą. Prisiminsiu seną, gerą plūdinę.“ Taigi pasiėmiau savo 7 metrų šiek tiek primirštą „Shimano Nexave“ , subalansavau keletą plūdžių, ir surišau tiek pat sistemėlių. Iš vakaro sumaišiau Van Den Eynde jaukus su kitais komponentais, o ryte...Apsikrovęs kaip nešulinis mulas patraukiau link savo mėgstamo Vilkokšnio krantuko.

Rytas gražus: saulutė šviečia, paukščiukai traukia savo giesmes, į veidą pučia švelnus vakaris...Tikra idilija...Leidžiuosi nuo kalniuko. Staiga idiliją sudrumsčia dviračio tratėjimas. Žiūriu – link ežero suka vyrukas. Sustoju. Privažiuoja jis arčiau. Pasilabinam. Mano akį verte veria jo meškerė- gal kokių 6 metrų lazdyno branktas, pririštas virve prie dviračio rėmo. Akis užkliūna ir už dar vieno daikto matyto vaikystėje mano gimtajame Alytuje- iš žąsies plunksnos padarytos plūdės. Tokią alytiškai žvejai naudojo , kai masalas buvė paprasta musė, plūduriuojanti vandens paviršiuje. „Nieko sau archaika- galvoju. Ir ką tas žmogelis tikisi sugauti ? Nors ką tu čia supaisysi?“

Tiek žmogelis ,tiek aš daug nekalbame- veržte veržiamės į savo žūklės vietas. Žmogus atsirakina nedidelę valtelę, prie stulpo pririša dviratį ir lėtais grybšniais suka link viduryje ežero esančio švendrynėlio. Aš pamažu pro bruzgynus braunuosi prie nedidelio krantuko, čia vadinamo „Derna“.

Išsidėlioju savo nesudėtingą „aparatūrą“ – tinkliuką žuvims ,graibštą, kėdutę, meškerę. Sudrėkinu jaukus vandeniu, o po kiek laiko pagaminu jauko rutulius. Žmogelis ,matau, jau prie švendryno: iš lėto kyla ir leidžiasi jo galinga meškerė. Sumetu keletą rutulių į vandenį, ant kabliuko raitosi keletas pinkų ir ...pirmyn. Žūklė prasideda. Jaukas pradeda veikti maždaug po penkių minučių. Tuo metu pradeda kibti ir kuojos. Tokios gražios, smagiai blizgančios saulėje. Nesistengiu išvystyti didelio tempo- juk ne varžybos. Gaudau savo malonumui. Vis mesteliu į vandenį pora rutulių. Kibimas nesiliauja.

Gaila, tačiau jaukas anksčiau ar vėliau baigiasi ir jau ruošiuosi namo. Susirenku visus daiktus ir suku link keliuko. Ranką smagiai lenkia simpatiškos kuojos, vis dar besipliuškenančios kibire. Pamatau, kad ir žmogus jau suka link valčių stovėjimo vietos. Nutariu sulaukti jo sugrįžtančio. „ Kaip jam sekėsi „dirbti“ su tokiu baisiu „ įrankiu“ ?

- Na, kaip?- klausiu jo sugrįžusio.

- Gal ir nieko ,- atsako jis ir parodo savo skiaurę.

- Nieko sau – „nieko“- stebiuosi. Šešios didžių didžiausios kuojos blaškosi tinklelyje.

- O koks buvo masalas ? – teirajuosi.

- Grikuciai, dilgėlėse gyvena, - ir ištiesia ranką su dėžute. Atidaro ją , o ten tokie maži ,rudi vabaliukai, labai panašūs į mažas grambuolių kopijas..

Taip ir likau išsižiojęs, kai palyginau savo ir to nežinomo žmogaus sugautas kuojas. Paskui dar ne vieną rytą ėjau bandyti laimę ant „ Dernos“, tačiau nei to žmogaus su galingu lazdyno meškerykočiu, nei tokių „babūnių“ kuojų išvysti taip ir neteko...

nr 1