6 metrai lazdyno...

„Nusibodo. Feederis ir feederis. Reikia paįvairinti gyvenimą- taip mintijau vieną vakarą. Prisiminsiu seną, gerą plūdinę.“ Taigi pasiėmiau savo 7 metrų šiek tiek primirštą „Shimano Nexave“ , subalansavau keletą plūdžių, ir surišau tiek pat sistemėlių. Iš vakaro sumaišiau Van Den Eynde jaukus su kitais komponentais, o ryte...Apsikrovęs kaip nešulinis mulas patraukiau link savo mėgstamo Vilkokšnio krantuko.

Rytas gražus: saulutė šviečia, paukščiukai traukia savo giesmes, į veidą pučia švelnus vakaris...Tikra idilija...Leidžiuosi nuo kalniuko. Staiga idiliją sudrumsčia dviračio tratėjimas. Žiūriu – link ežero suka vyrukas. Sustoju. Privažiuoja jis arčiau. Pasilabinam. Mano akį verte veria jo meškerė- gal kokių 6 metrų lazdyno branktas, pririštas virve prie dviračio rėmo. Akis užkliūna ir už dar vieno daikto matyto vaikystėje mano gimtajame Alytuje- iš žąsies plunksnos padarytos plūdės. Tokią alytiškai žvejai naudojo , kai masalas buvė paprasta musė, plūduriuojanti vandens paviršiuje. „Nieko sau archaika- galvoju. Ir ką tas žmogelis tikisi sugauti ? Nors ką tu čia supaisysi?“

Tiek žmogelis ,tiek aš daug nekalbame- veržte veržiamės į savo žūklės vietas. Žmogus atsirakina nedidelę valtelę, prie stulpo pririša dviratį ir lėtais grybšniais suka link viduryje ežero esančio švendrynėlio. Aš pamažu pro bruzgynus braunuosi prie nedidelio krantuko, čia vadinamo „Derna“.

Išsidėlioju savo nesudėtingą „aparatūrą“ – tinkliuką žuvims ,graibštą, kėdutę, meškerę. Sudrėkinu jaukus vandeniu, o po kiek laiko pagaminu jauko rutulius. Žmogelis ,matau, jau prie švendryno: iš lėto kyla ir leidžiasi jo galinga meškerė. Sumetu keletą rutulių į vandenį, ant kabliuko raitosi keletas pinkų ir ...pirmyn. Žūklė prasideda. Jaukas pradeda veikti maždaug po penkių minučių. Tuo metu pradeda kibti ir kuojos. Tokios gražios, smagiai blizgančios saulėje. Nesistengiu išvystyti didelio tempo- juk ne varžybos. Gaudau savo malonumui. Vis mesteliu į vandenį pora rutulių. Kibimas nesiliauja.

Gaila, tačiau jaukas anksčiau ar vėliau baigiasi ir jau ruošiuosi namo. Susirenku visus daiktus ir suku link keliuko. Ranką smagiai lenkia simpatiškos kuojos, vis dar besipliuškenančios kibire. Pamatau, kad ir žmogus jau suka link valčių stovėjimo vietos. Nutariu sulaukti jo sugrįžtančio. „ Kaip jam sekėsi „dirbti“ su tokiu baisiu „ įrankiu“ ?

-          Na, kaip?- klausiu jo sugrįžusio.

-          Gal ir nieko ,- atsako jis ir parodo savo skiaurę.

-          Nieko sau – „nieko“- stebiuosi. Šešios didžių didžiausios kuojos blaškosi tinklelyje.

-          O koks buvo masalas ? – teirajuosi.

-          Grikuciai, dilgėlėse gyvena, - ir ištiesia ranką su dėžute. Atidaro ją , o ten tokie maži ,rudi vabaliukai, labai panašūs į mažas grambuolių kopijas..

Taip ir likau išsižiojęs, kai palyginau savo ir to nežinomo žmogaus sugautas kuojas. Paskui dar ne vieną rytą ėjau bandyti laimę ant „ Dernos“, tačiau nei to žmogaus su galingu lazdyno meškerykočiu, nei tokių „babūnių“ kuojų išvysti taip ir neteko...