Spiningavimas mikro masalais Nemune
Autorius AudriusM-
Kategorija: Reportažai
-
Paskelbta: 2011 m. rugpjūčio 27 d.
-
Peržiūros: 30082
Kad taip nutiktų kuo rečiau ir kad drąsiai būtų galima žvelgti katinėliui į akis, trumpai pamėginsiu apibendrinti jau besibaigiančios vasaros mano atradimus ir naujoves, kurie man kaip gelbėjimosi ratas, ne kartą išgelbėjo nuo tos gėdos.
Ko kartais nepadarai spiningaudamas, kad neliktum visiškai tuščiomis. Spiningavimas Nemune - tai kažkas išskirtinio. Dalinai pritariu kažkieno išsakytai frazei, kad tai lyg aukštasis pilotažas. Nemunas labai dinamiškas, nuolat besikeičiantis. Čia nėra nieko pastovaus. Kitame vandens telkinyje dėl nekibimo kaltiname orą, slėgį ar žuvų bado streiką, o Nemune dar prie visų šitų negandų prisideda vandens lygio svyravimai, vandens skaidrumo kitimas, nuo lygio besikeičiantis srovės stiprumas, žūklavietės gylių kitimas, žuvų mėgstami besikeičiantys upės ruožai ir netgi galimybė žvejoti vienoje ar kitoje vietoje. Atrodo, viską sudėjus, gaunasi tokia makalynė, kad turėti gerą kibimą neįmanoma. Taip dažniausiai ir atsitinka. Kaltas slėgis, kaltas vandens lygis, kalta per stipri srovė ar drumstas vanduo, o kartais kalti net tie, kurie kažko prieš žūklę palinkėjo.
Kad kuo rečiau patirtume tą gėdą prieš namuose laukiantį katinėlį, trumpai pamėginsiu apkaltinti pats save, ką dariau ne taip, ko išvis nepadariau ir pasidalyti tuom, ką jau pavyko padaryti, nes orai, vandens lygis ir kitos negandos, laukiančios Nemune, ir taip nuolat kalti.
Susiruošus į eilinę žūklę spiningu, niekados nežinau kaip mane pasitiks Nemunas. Kartais, vos atvykus prie vandens, jau norisi susisukti atgal ir grįžti namo. Kartais net nejučia pradedu murmėti sau po nosimi: nieko nebus, nekibs, per daug šiukšlių plaukia per aukštas vanduo, žuvis kažkur pasitraukusi. Gerai, kad niekas tuomet šalia nestovi ir negirdi tų tylių keiksnojimų. Lyg iš nevilties visvien pradedu mojuoti spiningu, nors šeštas jausmas nuolat kužda, kad nieko nesigaus. Taip tikriausiai ir būtų, jei tradiciškai pavalkiočiau po Nemuno vandenis sukriukę ar guminuką, o nesulaukęs per valandą jokio kibimo, jau ramia sąžine pasukčiau namų link. Bet visada buvau užsispyręs, todėl, kai visiškai atrodo nėra jokios vilties, pradedu išradinėti dviratį. Eksperimentavimas spiningaujant Nemune dažniausiai man būna pagrindinis sėkmės garantas. Gal kartais tie bandymai iš šalies atrodo ir keistai, bet tik jų dėka retai tenka raudonuoti, žvelgiant katinėliui į akis.
Ši vasara gal net truputi išskirtinė savo nepastovumu žvejojant Nemune. Nuolat kito orai, beveik visą vasarą pūtė nepalankus rytų vėjas, o vandens lygio svyravimai vertė iš koto. Vieną dieną vaikštai pakrantėmis, kitą ten kur vaikščiojau, jau iki juosmens gylio. Kiekviena tokia diena kaip naujas iššūkis, nauji bandymai, ieškojimas ir aišku nemažai tylaus murmėjimo. Nekimba. Kaltas oras, kaltas vandens lygis, vėjas ir dar visą krūva kaltininkų randu, bet ne,- jie visada trukdo žvejoti, nejaugi nieko negalima pakeisti, daryti kitaip, prisitaikant prie tų sąlygų kokios yra.
Buvo gražus rytas, vanduo Nemune kaip veidrodis atspindėjo kito kranto medžių viršūnes. Vandens lygis žemas, atrodo ko dar reiktų kad būtų geras kibimas. Prieš savaitę šiose vietose sukriuke traukiau lydekas vieną po kitos. Atrodo niekas nepasikeitė, todėl skubu bristi per stiprią srovę link tų lydekinių vietų vėl pajusti dantytųjų atakas. Prabėga valanda, nukėblinu į kitas vietas, vėl valanda. Keičiu sukriukes, bet deja. Jokio lydekinio kibimo, nė vienos šapalinės atakos, nors žinau, kad tiek šapalų, tiek meknių ir lydekų čia yra. Niekas nesugadina ir užnemunės medžių atspindžio nuo Nemuno veidrodinio paviršiaus. Ramybė kaip šulinyje. Tikriausiai taip ir baigčiau eilinę nesėkmingą žūklę keiksnodamas orus ar dar kažką. Keliauti namo dar anksti ir ne tam atvykau prie Nemuno su spiningu, kad po valandos nesėkmingo šukavimo, net be kibimo grįžčiau namo. Paskutines savaites puikiai kibo ant sukriukių, dabar visiškai jas ignoruoja, tad mintimis prisiminiau kaip ankstesniais metais puikiai kibo šapalai ant mikroguminukų. Rišu prie pinto valo monopavadėlį ir pradedu kaitalioti vieną po kito tvisteriukus. Vėl nieko, kol neuždedu ryškų morkinės spalvos mažylį. Gal net pirmu metimu šapalinė ataka ir stovėdamas įbrides vos ne iki juosmens, į rankas paimu gražuolį plačiaburnį. Dar keli metimai,- meknė. Pasipylė kibimai lyg iš gausybės rago. Daug nerealizuotų, bet svarbiausia, kad bandymai davė savo vaisių. Sukriukės atsidūrė giliai spininginės rankinės dugne, ir keletą žūklių sėkmingai savo darbą dirbo mikroguminukai.
Prabėgo gal savaitė. Galėjau tik pasidžiaugti sėkminga žūkle morkiniais guminukais, bet po geros savaitės prarado ir jie savo žavesį. Kibo vis prasčiau, vis mažiau pavykdavo pagauti, kol visai nustojo. Kibo gerai tik ešeriukai ir kartas nuo karto morkinį guminuką nusikąsdavo atmičiai mažos lydekaitės. Vėl pasinėriau į paieškas, vėl eksperimentavau, netgi griebiausi literatūros. Paskatintas sėkmingų žūklių žvejojant šapalus mikroguminukais, pradėjau labiau gilintis į masalų spalvas, pravedimo techniką ir net patį mikroguminukų darbą. Gal pasirodys keista, nes daugelis spiningautojų Nemune renkasi gan ryškias spalvas, bet aš sustojau ties visiškai juoda spalva. Pabandysiu paaiškinti kodėl toks mano pasirinkimas ir kodėl jis manęs nenuvylė. Vos tik pradėjau naudoti visiškai juodus mikromasalus, rezultatai vėl stipriai pagerėjo. Juoda spalva iš pažiūros labai sunkiai pastebima vandenyje, bet taip atrodo tik mums. Leidžiantis gilyn, daugelis ryškių spavų išnyksta dėl vandens kaip spalvų filtro įtakos. Gal todėl didesniame gylyje visiškai nevilioja žuvies raudonos spalvos masalai, nes raudona spalva leidžiantis gilyn, išnyksta pirmiausia. Plėšrūnus provokuoja atakuoti ne tik masalų sukelti virpesiai, bet ir regėjimas. Ryškus raudonas masalas jau keleto metrų gylyje nebetenka savo spalvos, tad ir plėšrūnė juos jau sunkiai pastebės. Baltas atrodo ryškus tamsesnio dugno fone, bet tik žiūrint žvejo akimis. Nusileidęs giliau, jis praranda savo baltą spalvą, tampa žalsvai melsvas, ir taip pat keleto metrų gylyje jau praranda dalį savo išskirtinumo dugno fone. Dugnas Nemune taip pat nėra juodas. Panėrus su akiniais matosi, kad nuo pvairšiaus žiūrint atrodęs beveik juodas, dugnas visiškai ne juodas, o dažniausiai gelsvas ar šviesiai rudas... Taip besigilinant į spalvų subtilybes ir atsirado mano arsenale visiškai juodi guminukai. Nemuno dugno fone, pasirodo, jie iš bendro fono išsiskiria ryškiausiai, nors virš vandens atrodytų yra kur kas ryškesnių spalvų. Dar vienas pastebėjimas tyrinėjant spalvas gimė tik iš teorijos, bet ji taip pat pasitvirtino praktiškai. Nepagavau nė vienos žuvies mikromasalais nuo dugno (iškyrus ūsorius). Kadangi daugelis žvejojamų žuvų dažniausiai laikosi arti dugno, tai pravedant masalą truputį aukščiau žuvies, masalą žuvis dažniausiai pastebi iš apačios. Taip nutinka beveik visada žvejojant šapalus ir meknes. Neišimtis lydekos ir ešeriai. Stebint masalą iš apačios, daugelis spalvų išvis praranda prasmę, nes arčiau dugno visada yra šiek tiek tamsiau nei vandens paviršiuje, todėl žuvis, stebėdama vaizdą virš savęs, mato ryškų šviesų vandens spalvos foną. Tokiame fone labai sunku išskirti bet kurį masalą, jei jis nesudaro ryškaus šešėlio. Visiškai baltas masalas arti paviršiaus, stebint jį iš apačios, gali likti išvis nepastebėtas. Ne ką geriau pastebimos ir kitos, net labai ryškios spalvos, tačiau tamsūs masalai ir ypač visiškai juodas daug ryškiau išsiskirs švieseme vandens paviršiaus fone. Tai dar vienas pliusas visiškai juodiems mikromasaliukams.
Visada vengdavau egzotinių spalvų. Nors kartais gal be reikalo ir dar ateityje teks susidurti su jų magija, bet visada pirmenybę atiduodavau natūralioms apalvoms. Gal klaidingai taip manau, bet natūrali spalva, kokia ji bebūtų - juoda, balta sidabrinė ar raudona - ji gan dažnai sutinkama gamtoje. Nesvarbu kartais ką mūsų akimis žiūrint įmituoja masalas, bet žuvims, manau, jo spavos turi bent asocijuotis su kažkokiu kulinariniu joms pažįstamu šedevru.
Taigi, ši vasara man, net to nesitikint, tapo mikromasalų spalvų paieškos ir atradimų vasara. Patobulėjo ir spiningavimo mikromasalais technika. Esu jau seniau pastebėjęs, kad ešerius labai vilioja kintantis masalo traukimo greitis. Tai ne naujiena, bet kai dažniau žvejodavau sukriukėmis ir monovalu kažko naujo neatrasdavau. Kintantis masalo greitis provokuoja atakai ir lydekas, tačiau kai daugiau pažvejojau mikromasalais ir naudojau jiems pintą valą, sekė visa virtinė naujų atradimų. Dabar kintantis masalo judėjimo greitis virto staigiu, lyg nuolat pakertant, masalo trūkčiojimu. Ar tai suveikia? Gal ne visada toks pravedimo būdas pats geriausias, bet šią vasarą Nemune jis ėmė viršų. Prisimenant šapalus, tai kol masalą pravesdavau beveik tolygiai, atakų išvis nebuvo, ir atrodė, kad šapalų ten kur spiningauju net nėra. Vos pradėjus trūkčioti, kibimai sekė vienas po kito. Pradėjus traukti tolygiai, vėl stodavo visiška ramybė. Tą patį galima pasakyti apie ešerius ir meknes. Tinka šis pravedimo būdas ir lydekoms, tik trūkčioti reikia jau su pauzėmis. Du –trys trūktelėjimai per sekunde ir sekundės ar dviejų, pauzė. Ne kartą šią vasarą nustebino tokios pravedimo technikos „kibumas“. Kartais praeinant neperpektyvias vietas kur niekados nesu nieko pagaves, taip patrūkčiojus netikėtai sulauki laimikio, kurio atrodo ten visai neturėjo būti... Manau, kad šis pravedimo būdas tikrai vertas dėmesio. Tai kažkas panašaus į vadinama tvičingą, žvejojant vobleriais lydekas.
Vasara dideliais žingsniais jau žingsniuoja į praeitį. Nebuvo ji labai gausi dideliais-rekordiniais laimikiais, bet nebuvo ir visiškai bloga. Kartais nepalankios žūklės sąlygos Nemune priveda prie naujų atradimų, naujų malonių staigmenų, kurios papildo spiningautojo patirties bagažą. Juk visą gyvenimą mokomės žvejoti, kaupiam patirtį, nusiviliam, vėl išradinėjam dviratį. Gal tuom žvejyba ir įdomi, jau nekalbant apie patį maloniausią aktyvų poilsį gamtoje. Juk kartais ne vien pajusti gamtos jėgų pasipriešinimą kitame valo gale yra pats didžiausias malonumas. Kartais tai ką pačiam pavyksta atrasti, išmėginti bandant pergudrauti gamtos paslaptis, teikia dar didesnį malonumą. Pagauta žuvis paties žvejo atrastu būdu yra pats didžiausias įvertinimas man .
Galbūt tai, ką šią vasarą pavyko atrasti, bus kažkas naudinga ir kitiems spiningautojams ir galbūt ne tik spiningaujant Nemune.