Nuo pat ryto kepinusi saulė užsilipo į aukštybes ir neketino sustoti. Danguje – jokio debesėlio, darosi nesmagu jos glėbyje. Oras, rodosi, net virpa nuo karščio, o iš Nemuno seklumų iškišę savo kupras akmenys visi it vienas pabalę nuo saulės teroro.

Saulė degina savo spinduliais įkaitusią nugarą. Vandens paviršius it stiklas atspindi jos spindulių žaismą į akis. Viskas alsuoja nepakeliamu karščiu.  Lėtai ir atsargiai brendu prie tolimų Nemuno sraunumų, kur  ne kartą stebėjau išdykaujančius šapalus. Srovė stipri ir žengus mažą žingsnelį tenka gerai įsitikinti ar tvirtai stovi, nes srovė gali išversti iš kojų.. Šitaip pagaliau nubrendu prie didelių akmenų kurie lyg  riba.