Gryžom, pailsėjom, dabar metas apibendrinti rezultatus

Ryte 2011-03-05 05.15 mes jau ties Kairiais ir žiūrime kur arčiau tako pastatyti "subarą". Vietos kiek nori

kas sukelia šiokį tokį nerimą mūsų galvose. Vistik pranašaujamas smarkokas šiaurės vakarų vėjas matyt nemažai žvejų išgąsdino, pagalvojame sau, tačiau pažvelgus į marias matome žiburėlius kurie akimirksniu mus nuramina. Jei yra žvejojančių kolegų, tai ir mes ne be reikalo atvažiavome.
Taigi nieko nelaukdami krauname mantą į roges ir pėdiname link žiburėlių. Internetinėje erdvėje buvome prisiklausę kalbų apie besimaudančius žvejus, todėl dar atvažiuodami strategavome kaip eisime įkandin kokių nors žvejų, siekdami išsaugoti sausas kojines

Dėl visa ko pasiėmiau 10m. storokos virvės, kurios gale užrišau kilpą ir gelbėjimosi liemenę su prie jos pririštu švilpuku. Geriau kad šio inventoriaus neprireiktų, tačiau jei neduok die prireiks ir nebūsime tam pasiruošę, galima po to likusias dienas praleisti begraužiant nagus.
Ir iš tiesų kaip planavome važiuodami, taip ir pavyko. Matome, kad keletas žvejų eina link marių, tai ir mes skubame iš paskos. Bet ir keistuoliai, eina jokio žibintuvėlio, nenuostabu, kad tarp tokių pasitaiko vandens procedūrų mėgėjų. Kogero kolegos pamatę, kad mes šviečiame kaip 3 šilumvežiai, sąmoningai sulėtino tempą, taigi mums teko juos aplenkti

. Savo akimis pamatę ledo būklę, mes dėl to tikrai nesielvartavome, juk skubame kuo greičiau užmerkti masalus.
Štai mes ir vietoje, suradę laisvesnį lopinėlį viduryje naktinio "kolchozo" grežiame eketes. merkiame masalus ir tuoj pat sulaukiame kibimo, pradžioje net pagalvojau, kad vaidenasi, bet netrukus pasikvepinus rankas stintos aromatu, kimbame į darbą. Dirbame iki 8.30 val, o tada stop, tik pavieniai kibimai. Tuomet atsiranda laiko ir papusryčiausti ir į telefoninius skambučius atsiliepti, žodžiu neliūdime
Šitaip pastovėjus apie valandą,o stintai nepareiškus noro kabintis ant kabliukų, nusprendžiame bazuotis daugiau į pietus. Paėjėjus keletą šimtų metrų pamatome žvejus kilnojančius rankas, taigi nusprendžiame išgręžti netoliese eketes. Ir iš tiesų po truputi pradedame traukti stintas, viena kita, bet vis judame pirmyn.
Ir visai neblogai bežvejojant, vėjas pasisuka daugiau nuo šiaurės ir sustiprėja, pajuntame, kad rankos pradeda stingti, žandus pradeda badyti adatos, nuspendžiame, kad pakaks. Dar kartą paskaičiuojame laimikį: vairuotojas Vilius - 136, aš - 118, Baubas -62, mat jo sekretorė griežtai atsisakė važiuoti ant ledo, vadinasi jam teko atsiliepinėti į begalinius kolegų žvejų skambučius pačiam, ko pasekoje žmogus pusę žvejybos laiko prakalbėjo telefonu.

Pareiname greit be nuotykių, tiesa visai ne prošalį būtų buvusios "katės" ant batų. Pora kartų vos neišsitiesiau visu ūgiu, bet viskas gerai kas gerai baigiasi

O parėjus reikia ir pailsėti
Viskas