Gružlio kūnas pailgas, apvalus, arčiau galvos kiek storesnis. Nugara tamsi, šonai šviesesni, su ryškiomis dėmėmis, papilvė gelsvai balta. Žvynai dideli, ploni ir netvirtai laikosi. Nugarinis pelekas aukštas, uodeginis – iškirptas. Nugarinis ir analinis pelekai su būdingomis tamsiomis dėmelėmis. Žiočių kampuose yra ūseliai.
Gyvena gružliai Europoje, Vidurinėje Azijoje, vakariniame Sibire. Lietuvoje gružlių užtinkama Kuršių mariose, upių srauniose vietose, rečiau pratekančiuose ežeruose.
Gružliai yra dugninės žuvys, gyvena būriais; dėl savo spalvos sunkiai pastebimi. Mėgsta daugiau švarų vandenį, smėlėtą, žvirgždėtą dugną. Alkani gružliai puola grobį visu būriu, sotūs yra labai atsargūs.
Dažniausiai aptinkami 10 – 15 cm, rečiau iki 18 cm ilgio ir iki 100 g svorio; literatūros duomenimis, pasitaiko iki 20 cm ilgio ir 300 g svorio. Ketvirtaisiais gyvenimo metais gružliai turi apie 10 cm ilgio. Minta vabzdžių lervomis, kirmėlėmis, vėžiagyviais, augaliniu maistu, žuvų ikrais, mėgsta pūvančią mėsą.
Dauguma subręsta trečiaisiais metais, būdami 6 – 8 cm ilgio. Neršia gegužės – birželio mėnesiais. Patinai neršto metu darosi tamsesni, jų kūną išberia spuogeliai. Vislumas – 1 – 3 tūkst. ikrelių. Ūkinės reikšmės gružliai neturi, bet mėgėjų branginami dėl skanios žuvienos.
Gružlys pradedamas meškerioti anksti pavasarį, vandeniui slūgstant, ir meškeriojamas iki vėlyvo rudens. Gružlys geriausiai kimba švintant. Artėjant vidurdieniui, jis nebe taip kimba, o po pietų nuo 4 – 5 valandos vėl pradeda geriau kibti, ir tai trunka iki vėlyvo vakaro. Rudenį gružlys intensyviai kimba visą dieną.
Gružlys mėgsta sraunų vandenį, vietas su smėlio ir žvyro ar molio dugnu; dažniausiai laikosi būriais sekliose vietose, žemiau rėvų, o jeigu srovė nestipri, tai ir pačiose rėvose. Gružlių užtinkama ir uždaruose vandenyse, ežeruose, jei tik vanduo yra pakankamai švarus ir yra intakų. Jie visuomet laikosi prie dugno.