Kadangi blogo nekuriu, pasidalinsiu čia savo „įspūdžiais“.
Rugpjūčio 1d.
Ilgai svarsčiau, kur galėčiau išbandyti naują spiningą, ir supratau, kad nėra skirtumo kur bus pirmasis mano metimas. Aš vistiek niekur nebuvęs. Nusprendžiau eiti prie Neries, juolab, kad arčiausiai namų pėstute. Po pusės valandos aš jau atsiradau vietoj. Buvo nejauku apsilankyti nematytose vietose, bet pamatęs krantuose stovinčius žvejus - iškart apsidžiaugiau. Ryškiai švietė saulė, dvelkė gaivus vėjas o šonuose buvo girdėti kaip pliauška žvejų metamos plūdės. Pradėjau žvejybą ir aš. Pradžioj pastovėjau po tiltu. Bemėtydamas stengiausi elgtis kaip rimtas žvejas ir išnagrinėti dugną. Vieta buvo sekli, todėl ilgai netrukęs patraukiau į kitą pusę. Krūmais ir erkynais priėjau žolėmis gražiai nuaugusį krantą. Iš čia jau dugno nesimatė, vanduo buvo tamsiai rudos spalvos. Pamaniau, kad čia gilu ir vieta tinkama. Bet ir čia kaskart užmesdamas vis labiau supratau, kad man dar labai daug mokytis. Taip ir leidau laiką tuščiai betkur mėtydamas spiningą. Liūdna nebuvo, linksmino iš vandens besiverčianti nenustatyta žuvis, praplaukiančios baidarės. Paskutinis metimas lėmė tolesnę įvykių seką. Užkabinau dugne guminuką, bandžiau jį visaip susigrąžinti, bet veltui. Guminukas liko dugne. Taip aš priėjau išvadą, kad laikas namo. Susirinkdamas daiktus dar kartą pamačiau kaip suliūliavo vanduo, kažkas su manim atsisveikino... Grįžęs namo jaučiausi patenkintas. Atrodo, kad buvau sanatorijoj. Štai tokia pirmoji mano pažintis su Vilniaus Nerimi.
Takelis vedantis į tikslą.
Pirmoji žūklavietė