Tiksliai negaliu pasakyti,bet man atrodo,kad Vytautas Ignatavičius yra senu pažiūrų ir perkalbėti jį yra sunku.Gal tik man taip atrodo,bet mano nuomone norint permainų,prie vairo reiktų jaunesnį žmogų pastatyti.

Bandysiu trumpai nušviesti apie Kauno ŽD valdybos narius.

1 Vytautas Ignatavičius.Daug metų atidavęs sportinei žūklei, draugijos vadovas ne pirmi metai, turi ilgametę patirtį.Dar epizodiškai sudalyvauja vienose ar kitose varžybose.Tipiškas sovietinio mąstymo žmogus, užsispyręs ir neperkalbamas.Mėgstantis visur ir visiem vadovauti.Išsilavinimas aukštasis.Šeimyninė padėtis - išsiskyręs.

2 Kęstutis Mažeika jauniausias valdybos narys.Poledinės žūklės sportininkas, šiuolaikiniškas, kominikabilus, siekiantis žinių moksle jaunuolis.Labai draugiškas, bendraujantis.Yra katedros vedėjas, paskutiniai doktorantūros metai.Šeimyninė padėtis - nevedęs.

3 Vytautas Rudys. Man nieko nežinoma apie šį asmenį.

4 Algirdas Čepkevičius Salmo direkroriaus dešinioji ranka.Be verslo labai domisi profesionalia fotografija.Yra sportinės žūklės klubo "SALMO Kaunas" narys.Aktyviai dalyvauja poledinėje žūklėje, kartais ir varžybose.Šeimyninė padėtis - vedęs.Žmona, dvi dukros.

5 Edmundas Saladžius.Man nieko nežinoma apie šį asmenį.

6 Rimvydas Adomaitis. Aktyvus muselinės sportinės žūklės šalininkas.Dažnai organizuoja Merkio upėje varžybas.Šeimyninė padėtis - vedęs, turi šeimą.Draugiškas, bendraujantis žvejas.

7 Ričardas Kaziūnas.Verslininkas.Sportinės žūklės plūdine meškere propaguotojas.Klubo "SALMO Kaunas" narys.Bendraujantis.Šeimyninė padėtis vedęs, turi sūnų.Išsilavinimas aukštasis.

Tokia mano asmeninė nuomonė apie šiuos žmonis kuri nebūtinai turi sutapti su kitų nuomone

Viskas kaip ir aišku, kad nieko neaišku... Viena chebra, UAB kitaip... Įdomu, jei Mažeikai skirtos pareigos "protokoluoti posėdžius", reiškia daugiau nieko jis draugijos labui nuveiti nebus prileistas...

O kaip ponas Sigutis reaguoja į tokią valdybą?Pagal mane,tai pokyčių nebus,ir ataskaitose vėl bus parašyta nesurinkus planuotų pajamų,nuostolius padengėme iš praeitų metų kurie irgi buvo nuostolingi.

Dolcas parašė:
Dolcai, aš toks ponas kaip visi žvejai.Bus dar progos apie tai pakalbėti.Permainom aš irgi nelabai linkęs tikėti

Kariškiai surengė tradicines sportinės žūklės varžybas
2011 Gegužės 23d. Rusnė - Skirvytė.

Reporteris Edvardas Lukošius dalijasi reportažu iš Šilutėje vykusių tradicinių sportinių žūklės varžybų:

Dvi dienas Rusnės saloje, ant antros Skirvytės upės krantinės vyko tradicinės sportinės žūklės varžybos, Lietuvos kariuomenės sporto klubo taurei laimėti. Ešerius ir šapalus, kuojas ir raudes, plakius ir karšius Skirvytės upėje nuo kranto kariai gaudė 6-8 metrų ilgio plūdinėmis meškerėmis, tikėdamiesi vis gausesnio laimikio. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai. Pasirodo, kad Lietuvoje sunkoka rasti tokį unikalų kampelį, kur visi kariuomenės sportinės žūklės varžybų dalyviai būtų vienoje vietoje.

Vieną kartą metuose vykstančios kariškių žūklės varžybos galbūt ir nepatiko toje pačioje vietoje poilsiaujantiems klaipėdiečiams, tačiau jos įvyko. Po varžybų stovyklavietė sutvarkyta. Manoma, kad kariškiai žalos gamtai nepadarė. Kariškių varžybas stebėjo net atskridusi gervė. Nuotaiką kėlė lakstančios antys, pažeidinėdamos Lietuvos – Rusijos sieną, šalia prie palapinių šliaužiojo žalčiai.

Pasak Lietuvos kariuomenės sporto klubo viršininko Dainiaus Morkūno, tokios varžybos jau vyksta penkiolikti metai. Beveik 10 metų šios varžybos vyksta ant Skirvytės upės kranto, kadangi sunkoka rasti tokį unikalų kampelį, kur visi kariuomenės sportinės žūklės varžybų dalyviai būtų vienoje vietoje. Žuvies sportininkai sugavo nemažai. Pailsėjo. Lygiomis teisėmis KASP Žemaičių apygardos 3 rinktinės garbę gynė vienintelė moteris, šilutiškė, savanorė Rima Lukošienė. Ir jai neblogai sekėsi. Gan neilga meškere ji sugavo daugiau nei kilogramą žuveliokų.

Komandoms žvejybos vietą lėmė burtų traukimas. Pirmas, geltonos spalvos raketos signalas skelbė, kad duotas startas varžybų pasiruošimui. Antrasis, žalios spalvos raketos signalas skelbė, kad galima pradėti pirmojo turo varžybas. Keturias valandas vieną po kito kariškiai traukė žuveliokus. Atrodė, kad jais Skirvytė virte verda. Trečias, raudonos spalvos signalas paskelbė varžybų I turo pabaigą. Prasidėjo žuvies svėrimas ir rezultatų skaičiavimas. Pasvėrus laimikį paaiškėjo, kad vienam iš dalyvių pirmą dieną pavyko pagauti beveik 11 kilogramų žuvies.

Susumavus dviejų dienų varžybų rezultatus paaiškėjo, kad asmeninių varžybų nugalėtojais ir prizininkais tapo Sausumos pajėgų vadovybės Sausumos pajėgų mokymo centro vyresnysis seržantas Nerijus Budrys (2 baudos taškai) sugavęs 20 kg 920 gramų įvarios žuvies. Antrąją vietą užėmė Kunigaikščio Vaidoto TPLB grandinis Albertas Rutkauskas (3 baudos taškai) sugavęs daugiausiai, net 23 kg 760 gramų žuvies. Trečioje vietoje liko Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono seržantas Marius Jančiauskas (3 baudos taškai). Jis sugavo 21 kg 260 gramų baltašonių.

Komandinėse varžybose I vietą iškovojo KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė (15 baudos taškų). Antroji vieta atiteko Karinės jūrų pajėgų sportininkams (16 baudos taškų) ir trečioje vietoje liuko Kunigaikščio Vaidoto TPLB (19 baudos taškų).

Būkite budrūs ir branginkite savo turtą arba apie tai kaip....................gražų jubiliejų aptemdė nusivylimas (iš retro serijos).

Buvo gražus 1998 pavasaris. Mano mokytojas po ilgų įkalbinėjimų, pasakojimų apie tai koks nuostabus žvejybos plūdine meškere sportas, pagaliau prisikalbino išbandyti sėkmę. O viskam pradžia buvo dar tada kada visi Lietuvoje žinojo tik vien garsią pavardę – J.Jablonskis. Taip, tai buvo žvaigždė, asmenybė.

Į Lietuvą pakviestas Lietuvos žvejų atvyko garsus vokiečių sportininkas Kremkusas. Tas pats, kuris yra tapęs tris kart pasaulio čempionu. Mes, žvejai mėgėjai, stebėjom kiekvieną jo judesį, krustelėjimą. Viskas buvo nematyta, nežinoma. Varžybos buvo numatytos Labūnavos tvenkinyje Kėdainių rajone. Vokietis bendravo per vertėją. Mes tyliai šypsojomės į saują. Manėme, kad kur jau kur, bet Labūnavos tvenkiny jis tikrai nei buvęs, nei žvejojęs, todėl lietuvaičiam bus lengva su juo varžytis.

Bet... Matomai pasaulio čempiono titulai tikrai dalijami ne už gražias akis. Vokietis apgaudė lietuvaičius tiek plūdine, tiek dugnine meškerėmis.
Mano susižavėjimui šiuo sportu nebuvo ribų. Po to ėmiau skaityti literatūrą, važinėti į varžybas ir jas stebėti. Per įvairius Lietuvos čempionatus susipažinau su aibe garsių plūdinės meškerės sportininkų. Tai A. Kuzas, M. Ingelevyč, Marina Ingelevyč, J. Jablonskis, I. Unikas, V. Barsevyčius, V. Kuzminych, A. Žalkauskas, G. Daunys ir daugybė kitų sportininkų. Gaudydavau ir sekdavau kiekvienas varžybas, kiekvieną čempionatą. Su išpūstom akim žiūrėjau į 9-10 metrų teleskopines meškeres, į štekerinius kotus, siekiančius 14,5 m. Stebėdavau sportininkų varžybas, sugautus laimikius ir t. t.

Bet grįžkime į 1998-sius. Tą pavasarį Bubiuose, Nemune vyko Kauno miesto pirmenybės. Mane pakvietė dalyvauti už pirmąją „Salmolitos“ būrelio komandą. Turbūt apie tai, kad vis naktį praktiškai nemiegojau ir rašyti neverta, nes tai savaime suprantama. Sako sportininkam jaudulys visada būdingas. Gal būt, nes jis man išliko ir iki šių dienų. Pamenu, jog pirmąsias varžybas pralaimėjau savo varžovui 10 g. Likome antri. Šito skaudaus pralaimėjimo turbūt pamiršti neįmanoma.

Bėgo metai. Varžybas sekė varžybas. Buvo visko – kilimų, kritimų. Metai geresni, keitė metais blogesniais. Daug kas klausia: ką tau davė ta žvejyba, ta sporto šaka?Atsakymo ieškoti toli nereikia. Įsigijau daug draugų, pažįstamų, bičiulių. Praplatinau savo, kaip žvejo, akiratį. Ėmiau kitaip žiūrėti ir į pačią žvejybą, kitaip mąstyti. O kiek gražių akimirkų turėta tiek varžybų metu, tiek po jų. Kiek prifotografuota nuostabiausių gamtos vaizdų. Kas pasakys kiek kainuoja tikra draugystė, buvimas gamtoje, betarpiškas kontaktavimas su upe ar kitu vandens telkiniu? Kas visa tai pasvers, įvertins? Turbūt jau vien dėlto verta gyventi. Buvo akimirkų kai pačiam teko kitą pamokyti kaip žvejoti, bet dažniausiai tai pačiam su metais kildavo, rasdavosi vis nauji ir nauji klausimai, kuriuos aš užduodavau savo mokytojui, nuostabiam žmogui kuris mane ir atvedė į šį pasaulį tai labai gerbiamiam ir nusipelniusiam žvejui SILVESTRUI KAVALIAUSKUI. Ačiū jam už viską.

Paskutinius keletą metų tenka įvairiose varžybose dalyvauti už Kauno II-rają rinktinę. Tai didelė garbė ir atsakomybė. Tikrai nemanau, kad esu to vertas, nes Kaune galima rasti ne vieną ir ne du sportininkus, kurie žvejoja daug geriau nei aš. Tačiau kol kas yra taip, o ne kitaip. Pernai per žvejų konferenciją būrelio pirmininkui S. Kavaliauskui pasiūlius buvau išrinkta į Kauno miesto Žvejų Draugijos valdybą. Rašau tai ne dėlto, kad noriu pasigirti, o todėl, kad suprastumėt,e kuo tapau per eilę metų savo draugų, mokytojo bei pažįstamų dėka.

Viskas buvo šaunu ir tikrai glostė savimeilę kol neatėjo lemtingas 2007-jų ruduo. Grįžęs iš eilinių varžybų ir viską išsikrovęs (vieta tam tikrais sumetimais neminima) išvykau pas draugus į Klaipėdą. Po to dar vienur, kitur. Žodžiu man buvo atostogos, varžybų maratonas beveik pasibaigęs (liko vienerios varžybos Kupiškio mariose), todėl aš nutariau keletą savaičių nuo visko (tame tarpe ir nuo žvejybos) pailsėti. Kai grįžau po kelių savaičių ir įėjęs į patalpas neradau dėklo su meškerėm labai nenustebau, nes pamaniau gal garaže palikau ar kitose patalpose. Bet tik vėliau už kelių dienų kada po kelis kartus apėjau, apžiūrėjau visas patalpas ir neradau savo meškerių, supratau – mane tiesiog apvogė!!!

Pasaulis slydo iš po kojų, svaigo galva, darėsi bloga. Pykau, įtarinėjau vos ne kas antrą žmogų. Prielaidų buvo visokių nuo absurdiškiausių iki logiškiausiu tačiau tai nieko nedavė.

O laikas ėjo, artėjo paskutinės varžybos. Draugai ramino, žadėjo padėti, bet kaip, žinia niekam nenorėjau užkrauti savo bėdos.
Šitą sunkią valandą nutariau kreiptis į „SALMO“ direktorių Kęstutį Zabotkų. Užėjęs į kabinetą išdėsčiau šiam žmogui savo bėdas. Negana to, pasisakiau, kad sunki padėtis su finansais, negalėsiu iš karto atsiskaityti. Ir šis nuostabus (nepabijosiu šito žodžio) tikrai geros širdies žmogus man neatsakė. Buvo duota komanda ir man buvo maksimaliai padėta, t. y. tiek, kad aš galėčiau vėl dalyvauti varžybose. Lenkiu galvą prieš šį taurų žmogų ir tariu Jam nuoširdų dėkui.

Bėgo laikas, o man vis ramybės nedavė viena mintis: Kur galėtų būti mano meškerės? Draugai sakė, kad vos tik jos „apsišvies“, tam asmeniui tikrai nepasirodys saldu. Aš ir pats supratau, kad jų Lietuvoje niekam parduoti neįmanom,a nes tokiu inventorium (Prancūzų „Garbolino“ firma) žvejoju aš ir dar vos keletas sportininkų. Na į kaimą nuvežti, parduoti kam nors, bet ar verta? Į užsienį vežti, bet kotai naudoti, seno modelio, tad niekas nepirks. Išeitis - laukti kol pagrobėjai ar pagrobėjas pats duos suprasti, kad galiu išsipirkti. Ir ta valanda išmušė.

Atėjo 2008 metų pavasaris. Artėjo naujas žvejybos sezonas. Artėjo ir mano 10 metų gražus jubiliejus (gegužės mėnesį per miesto pirmenybes), o meškerių aš dar neturėjau. Artėjantį jubiliejų temdė kartus nusivylimas. Tačiau vilties prarasti ir su tokiu likimu aš susitaikyti nenorėjau.

Liaudies išmintis, patarlė sako: nori, kad visi išgirstų tavo bėdą, pradėk garsiai kalbėti. Ir tai suveikė. Diena po dienos, savaitė po savaitės ir pagrobėjai, tie smulkūs vagišiai, žmonės be sąžinės (kitaip jų nepavadinsi) pagaliau sutiko už tam tikrą atlygį viską gražinti, atiduoti.

Po trumpų derybų (sumokėjęs išpirką) numetęs tuos niekingus pinigus kaip šakalams kaulą, aš atgavau tai, kas teisėtai priklausė man visą gyvenimą. Kaip verkiama netekus mylimo vaiko, taip džiaugsmo ašara ištryško pamačius savo daiktus.

Sako laikas gydo žaizdas. Sunku būtų nesutikti su tuo tačiau nuoskauda, širdgėla širdyje visgi liks ilgam, ilgam laikui. Negalima šitaip niekšiškai, negarbingai elgtis. Nemanau, kad tie pinigai padarė laimingais tuos žmones. Aš jiems ne teisėjas. Dievas tegul juos teisia.

Pabaigai noriu pasakyti. Mieli žvejai, draugai, branginkite savo turtą, daiktus. Saugokite juos nuo ilgapirščių, perėjūnų, visokio plauko nedorėlių. Nes tik kada neteksite viso to, ką turėjote, tik tuomet suprasite kaip branginote ir ką praradote per sukauptus ilgus metus.

SIGUTIS

Siguti, kas cia tau ? Senu laiku nostalgija, ar siaip kurybinis- biografinis ikvepimas pagavo.

pinkis parašė: Norėjau ir aš tai pasakyt, bet susilaikiau. Man tai čia daugiau autobiografinio tipo rašinys.

Sigi, neišeik...

Tema vadinasi:Įvairūs straipsniai,naujienos apie sportinę žūklę.Viskas čia gerai,o kad žmogus savo seniai patirta nuoskauda pasidalino,tai matyt jam to reikėjo.Tikrai nenorėčiau to patirti.

Šį savaitgalį įvyko eilinis Lietuvos MŽD čempionatas.Į šias varžybas susirenko ne itin gausus dalyvių skaičius nors mžd draugijų mūsų krašte kelios dešimtys.Matyt dideli kaštai, atstumai ar užimtumas vasaros laike padarė savo.

Šį kartą varžybas pravedė ir organizavo Kauno ŽD ir įvyko jos Kauno raj.Brūžės kaime, Nemune.

Šį kartą varžybose dalyvavo penkios komandos.Viena stipriausių komandų tai Kėdainių "Lifosa" kurios sudėtyje Lietuvos rinktinės nariai.Taip pat dalyvavo dvi lygevertės Kauno komandos todėl pagrindinė kova ir užvirė tarp šitų dalyvių.

Teisingumo dėliai turime pasakyti, kad dar be išvardintų komandų dar dalyvavo ir Šiaulių mėgėjų komanda bei Šiaulių jauniai.Labai dėkojame Šiaulių vadovaui, kad surado galimybę sukomplektuoti ir atvežti net dvi komandas.Kur kitur jei ne tokiose varžybose įgauni įgūdžių ir pradedi tobulėti.O pradėdi nuo kažko visada reikia.

Varžybų atidarymą paskelbė Kauno ŽD Pirmininkas Vytautas Ignatavičius.

Dvi dienas sinoptikai žadėjo lietų, žaibus ir kitą nemalonų orą tik deje iš to gavosi šnipštas - supjovė eilinį grybą.Mum sportininkams reikėjo spręsti kokią žuvį gaudyti - stambias aukšles ar rimtesnę, didesnę baltą žyvį, t.y. kuojas, plakius, karšius? Todėl reikėjo ruošti trijų rūšių jaukus - aukšlinį, sunkųjį ir lengvąjį jauką kitom žuvim.

Sprendžiant iš to, kad V.Kuzminychas ruošia štekerį - bus orentuojamasi į didelę žuvį.O ką daro grandai į tai orentuojasi ir kiti sportininkai.Tai jokia naujiena ar paslaptis.

Aišku, Valerijus ne tas žmogus, kad nesiimtų visų atsargumo priemonių.Ruošėsi jis ir tam atvejui jei reiktų gaudyti aukšles.Šio žmogaus daugiametė patirtis ir žinios praverstų ne vienam žvejui.

Šioje nuotraukoje gražiai sudėti topai sako, kad šitam sektoriuje visas sportininko dėmesys bus skiriamas tik didelių žuvų gaudymui.Matysime vėliau ar tai pasiteisino.