Antra dalis
Ten gyvena EŠERYS
Nors kovas ir laikomas pavasario mėnesiu, tačiau šiemet jo pradžia buvo tikrai šalta ir nepavasariška.
Nusprendę atsisveikinti su žiema ir uždaryti sezoną, pasirinkome bene žuvingiausią vandens telkinį - Kuršių marias. Gaila, jog dėl valdžios vyrų priimamų įstatymų, Lietuvoje pagauti žuvį darosi vis sunkiau ir vis daugiau meškerės brolių vyksta jos gaudyti į svečias šalis.
Nors sinoptikai bandė nuteikti, kad žvejybai numatyta diena bus šilta ir saulėta, rytas, o tiksliau antra valanda nakties, buvo priešiška jų pranašavimams. Išėjus iš namo laiptinės, pasitiko nykščio nago dydžio snaigės. Galvoje pralėkė mintis ,,nekas, kelionė tolima, o nuvykimo laikas paskaičiuotas geram keliui“, tačiau pasiekus Užliedžių benzino kolonėlę, snaigių prošvaistėse pradėjo matytis žvaigždelės ir nuvažiavus vos penkiolika kilometrų nuo Kauno, danguje pasirodė broliukas mėnuliukas. Su mėnulio pasirodymu termometro skaičiukai pradėjo byrėti žemyn.
Kelionė į žuvėdrų sostinę užtruko pora valandėlių, o likus iki perkėlos keliems kilometrams mane pasitiko krūvos krintančių snaigių. Antra kartą pagalvojau - ,,sinoptikai melagiai“. Prie kelto kolegos klaipėdiškiai ramino, jog oras antroje dienos pusėje turi pasitaisyti. Po nepilnos valandėles jau stovėjome pasienio poste ir laukėme savo eilės praeiti pasų kontrolę, kadangi buvo savaitgalis ir vykstančių žvejoti į Karaliaučių buvo tikrai nemažai.
Ant kranto mus pasitiko pikti ir tamsūs debesys, kuriuos jūros link vijo stiprokas vėjelis.
Belaukiant transporto priemonės (kurios teko laukti kone dvi valandas), kur buvus, kur nebuvus pasirodė sesutė saulutė.
Šįkart, pasak mūsų žūklės gido Ginto, ešerys pasitraukęs nuo kranto, todėl vyksime vienuolika kilometrų į Kuršių gilumą. Apie dešimta ryto mūsų devynių žmonių ekipažas pasklido po Kuršmarių platybę ešerių bejieškant. Pradedu mosuot meškeryte virš pirmos, antros, trečios eketėlės.... Tuščia. Galvoje sukasi mintis, jog vietos, garsėjančios žuvingumu ir puikiu jos kibimu, negali būti tokios tuščios, kad ir kokia stipri būtų oro permaina. Bandau ketvirtąją snieguotąją eketėlę, deje ir joje nieko. Tolumoje matau broliukus žvejus, kurie irgi laksto bejieškodami žuvies. Bandau gręžti penktąją eketėlę, deje, nerandu vandens, kadangi per naktį privertė tiek sniego, kad nelabai matosi kur ledas pakeltas nuo po apačia slinkusių ledų. Tenka gręžti bet kur. Paėjęs penkis žingsnius į šalį, bandau vėl.... Vėl nerandu vandens. Suku trečią, vėl sausa, jaučiu kaip prie nugaros pradeda klijuotis norfino apatiniai nespėdami sugerti prakaito. Eičiau toliau, bet širdis kažką jaučia, čia turi būt. Suku vėl, tik priklaupęs maždaug metro gylyje nuo ledo paviršiaus randu vandenį, kuris kliūsteli ir užpildo sausąją eketėlę. Leidžiu į penkerių metrų gylį savo juodąjį velniūkštį ir bandau suvilioti pirmąjį dryžuotąjį. Jau bene ir buvo atsibodę ir akimis pradėjau ieškoti naujos vietos, kur turėtų būt plėšrūnų, tik žiūr palinko sargiukas - tympt yra, išvynioju, o ten ešeriukas sulyg mobilaus telefono ilgiu. Pažiūriu jam į akis ir metu atgal į eketę. Po kibimo širdis sudrebėjo, tačiau tai nebuvo toks ešerys, kurio aš atvažiavau. Leidžiu velniuką į ledinį vandenį, ir net nespėjus jo tymptelt, sargelis vėl linksta. Ant ledo gula pirmasis dryžuotasis. Štai ji - auksinė eketė! Ant ledo vienas po kito gula tikrieji ešeriai.
Du kartus pakabinu po du ešerius vienu kartu. Pasikviečiu Gintą ir su plačia Lietuviška šypsena žiūriu kaip Gintas ieško vandens. Chi chi... jam vanduo pasirodo turbūt penktoje ar šeštoje eketėje, tačiau tik radęs vandenį ir jis ant ledo pradeda guldyti dryžuotuosius velnius.
Kur buvę, kur nebuvę pasirodo keli ruseliai, kurie vėl, kaip ir praeitoje žvejyboje, bėgioja aplink ir tuščiai gręžioja eketes baidydami žuvį. Kaip ir reikėjo tikėtis, po penkiolikos minučių „ešerių ir pelekai atvėso“. Nieko nepadarysi, mes tik svečiai, o jie tų vandenų šeimininkai.
Ta auksinė eketėle davė keturiasdešimt tris ešerius ir nežinia kiek dar būtų, jeigu būtų... Kylam ir einam tolyn. Išgręžtų ekečių skaičius pasimeta galvoje, o ešerių kaip nėr, taip nėr. Praėjus kokius keturis kilometrus į kuprinukę įmetu vos tris dryžuotuosius. Po truputį atsisako ir rankos ir kojos, į galvą lenda mintis ,,čia žuvies nėra“. Prisėdu, išsitraukiu lašinukų, svogūnėlį ir kramsnodamas beldžiu į dugną, tarsi prašydamas Neptūno pagalbos. Po penkiolikos minučių keliu savo masalą iš dugno nusprendęs eiti toliau, bet iškėlęs pamatau, kad jis susipynęs. Atpinu ir pagalvoju ,,tiek laiko dugne kėliau dulkes – nejaugi niekas neatplaukė į jas pažiūrėti“. Leidžiu atgalios - viens, du, trys - op!!! Meškerė sulinko, bet nekyla, praėjus turbūt kelioms sekundėms (nors man atrodė amžinybė), valas apačioje pradėjo judėti. Kažkur dingo nuovargis ir prasidėjo mano šokis apie eketę. Sniego platybėse ieškau Ginto, jis turi kablį. Kol jį prisišaukiu žuvis snukiu beldžiasi į eketės dugną. Nežinau kaip, bet manau, kad Neptūnas spiria plėšrūnui subinėn ir šonais brozdindama eketės kraštus ji šauna ant ledo. Marmurinė dviejų kilogramu gražuolė guli ant ledo.
Kaip paaiškėjo, vėliau, tą dieną, mūsų ekipažo buvo sugautos šešios vėgėlės ir visos ne mažesnės nei pusantro kilogramo. Nuostabi plėšrūnė papozavus objektyvui keliauja į kuprinukę pabendrauti su beveik pusšimčiu Kuršmarinių gražuolių. Nusprendęs, kad gana vaikytis to, ko negali pagauti, pasuku susitikimo vietos link, pakeliui prasukdamas vieną kitą eketėlę, keliauju dviejų mūsų ekipažo kolegų link, kurie pasiliko toje vietoje, kur ryte kibo ešeriai, ir kaip pasirodo po vieną, po kitą susigaudė būrio likučius, nors jų laimikiai ir kuklesni - dvidešimt ir trisdešimt vienetų. Likus puskilometriui iki jų, susiduriu su storuoju ledo sluoksniu, ir vėl viena, antra, trečia, štai jis - vanduo! Tik velniukui pasiekus dugną - kibimas. Kertu - nėra! Vėl kibimas, vėl nėra. ¬ Trečias kartas nemelavo - yra! Tik spėjus pasiekti dugną - vėl yra.
Riečiu ūsą ir galvoju ,,dabar tai jau bus - aš toli ir nieks manęs nemato“. Turbūt Neptūnui tas gobšumas nepatiko ir jau po ketvirtojo ešerio, kaip rankos mostu,
ešeriai atsuko nokstančios vyšnios raudonumo pelekus ir nuplaukė, tik jiems žinoma kryptimi. Kaip pasirodė, tai buvo paskutinis tos dienos ir šio nuostabaus žvejybinio sezono uždarymo ešerys. Nors ir gerą pusvalanduką bėgiojau, gręžiojau ir tikėjausi, galiausiai pasidavęs per sangrūdas pasiekiau savo kolegas ir griuvau į pusnį pailsėti.
Belaukiant burano pasidalinome dienos įspūdžiais ir susidėliojome kitų metų žūklės strategijas. Nors tai priklauso nuo žiemos ir nuo valdžios vyrų sukeltos krizės padarinių, nekantriai lauksiu kitų metų žiemos sezono nuotykių...
Nei žvyno, nei uodegos!
PS. Keletas foto, is kitu zvejybu kirios neaprasytos.
Pabaiga. Db Laikuj esent pabandysiu apie Norvegija svajoniu krasta imest reportaziuka