Žiobris greita, baugi dugninė žuvis. Kūnas pailgas, iš šonų suplotas. Nugara mėlynai pilkos spalvos, šonai ir pilvas sidabrinės spalvos. Krūtininiai, pilviniai ir analinis pelekai gelsvi, nugarinis ir uodeginis – pilki. Prieš nerštą nugara darosi juoda, pilvas ir pelekai įgauna raudoną ir oranžinę spalvą. Patinams ant žvynų ir ant galvos atsiranda smulkių baltų karpų.
Žiobrių užtinkama Šiaurės ir Baltijos jūrų baseinuose (Elbėje, Vysloje, Nemune, Dauguvoje, Nevoje ir kitose upėse). Jūroje jie aptinkami apysūrio vandens plotuose, daugiausia arti upių žiočių.
Lietuvoje žiobrių yra Kuršių mariose ir didesnėse upėse, pavyzdžiui, Nemune, Neryje. Laikosi žvirgždėtose ir akmenuotose vietose, maždaug 2 m gilumoje. Mūsų žiobrių migracija dar mažai teištirta. Rudenį daug riebių žiobrių atplaukia iš Baltijos jūros ir telkiasi Kuršių mariose arti Nemuno žiočių. Pavasarį žiobriai masiškai keliauja į upes ir tuo laiku jų labai daug pagaunama. Neršia gegužės – birželio mėnesiais, kur stipresnė srovė ir žvirgždėtas dugnas. Nemune daug žiobrių neršia nuo Birštono iki Kauno. Ikrai išleidžiami ant akmenų arba augalų. Patelių vislumas – iki 20 – 30 tūkst. ikrelių. Po neršto suliesėję žiobriai plaukia Nemunu žemyn.
Jaunikliai minta planktonu, o suaugę daugiausia dugno gyvūnija – vabzdžių lervomis, moliuskais, vėžiagyviais, rečiau vandens augalais.
Žiobriai užauga iki 30 cm, rečiau iki 40 cm ilgio ir 0,5 – 1 kg svorio. Kuršių marių keturmečiai žiobriai turi apie 20 cm ilgio, o septynmečiai ir aštuonmečiai – apie 30 cm.
Žiobris yra svarbi upių ir apysūrio vandens pramoninė žuvis. Nepaisant to, kad jo žuvienoje yra daug ašakų, ji yra labai skani.
Žiobris pradedamas meškerioti jo migracijos metu, tai yra nuo balandžio mėnesio, ir gaudomas iki birželio mėnesio pabaigos – liepos pradžios. Vėliau kimba blogai. Nors žiobrį galima meškerioti visą dieną, vis dėlto ryte ir vakare jis yra aktyvesnis, negu vidurdienį. Esant apsiniaukusiam orui, žiobris vienodu intensyvumu gaudomas per visą dieną. Gaudomas ir šviesiomis naktimis.
Žiobris meškeriojamas ramesnėse upių vietose iki 2 m gilumo, duburiuose, kur yra sūkuriai ir grįžtama srovė, didesnėse ir mažesnėse duobėse, tarp žolių, vietose, esančiose greta pagrindinės tėkmės ir turinčiose kietą smėlio ar žvyro dugną. Vandens srovei sulėtinti ir sūkuriams sudaryti patartina prie žuvies praėjimo takų arba prie krantų, upės užtakiuose padaryti iš baslių ir eglišakių užkalą (fašiną). Žiobris tokias vietas labai mėgsta. Prie užkalu patartina žiobrį jaukinti.
Žiobris meškeriojamas palaidyne, dugnine sraunesnėse vietose ir plūdine. Kabliukai – Nr. 5 – 6; pavadėlis – švelni gyslelė; masalas – smulkūs sliekai, musių lervos, žirniai, musės, apsiuvos, vabzdžiai. Masalas turi vilktis dugnu arba gulėti jame.
Žiobris ima masalą švelniai, kartais net nepastebimai. Atsitinka, kad žuvis užsikerta pati. Žiobriai mėgsta buriuotis, todėl vienoje vietoje jų galima pagauti bent keletą.