Su draugais nutarėm važiuoti į Kuršių marias. Gal kokią stintą pagausim, gal kokią vėgėlę ištrauksim. Patirties tokioj žvejyboj ne daug, todėl darbo iš vakaro per akis. Pradėjom ruoštis: kas sistemą rišo, kas iš parduotuvės pirko. Sutarėm 4 ryto išvažiuot iš namų. Bluosto nesudėjau, laukiau ryto. Ryte sėdom į mašiną ir išdūmėm į plačiąsias Marias.

Dar neprašvitus jau ant ledo tupėjom. Oooooo žmonių žmonių....Kokių žmonių??? Žvejų ant ledo, kaip per Stintų šventę, skėrių prie keptuvių. Išsigręžę eketes sėdim...žvejojam. Vieną kitą stintą traukiam. Širdis džiaugiasi, bus ne gėda namo grįžt. Išaušo. Oras neblogas, minus 5, šviečia saulė. Bežvejodamas nusprendžiau, kad reikia pabandyt pagaut ne bet ką, o pačią vėgėlių vėgėlę. Tokią žuvį, net pačiam žvejui profesionalui ne gėda namo parvežt. Vėgėlių dar neesu gaudęs, bet girdėjau gera žuvis. Pastačiau 3 vėliavėles.. Sėdžiu žvejoju. Šitaip bežvejojant ir pietūs atėjo. Kas kokį lašinio gabalą prarijo, kas sumuštinį skanavo. Draugų būrelis ir butelaitį prasuko, kaip priklauso. Na, o aš nesitraukiu nuo eketės, stengiuosi kuo daugiau stintų ištraukt. Žvilgt, vėliavėlė plevėsuoja!!!! Griūdamas lekiu prie išsvajotos vėgėlės! Pribėgu. Ritė nesisuka. Mintyse galvoju: vėgėlė ryja. Kirst...yra!!!!! Nesulaukęs kada ritė suksis tolyn po truputį tempiu valą į save. Patempęs pusmetrį valą įsitikinu, kad kažkas tikrai yra. Apsidairau aplink, visi žvejoja. Širdis daužosi 220 kartų per minutę, drebančiom rankom traukiu vėgėlę lauk. O mintyse galvoju: apie kg tikrai bus! Po kelių metrų valo traukimo negaliu patikėti savo akimis...Iš eketės išnyra tuščias butelis!!! Tą akimirką apėmė liūdesys. Išgirdau juoką. Pusšimtis žvejų alpo juokais už pilvų susiėmę. Supratau, tai mano draugų darbas.

Moralas toks: jei kažkas užkibo negalvok, kad tai tikrai žuvis

.