Saulė degina savo spinduliais įkaitusią nugarą. Vandens paviršius it stiklas atspindi jos spindulių žaismą į akis. Viskas alsuoja nepakeliamu karščiu.  Lėtai ir atsargiai brendu prie tolimų Nemuno sraunumų, kur  ne kartą stebėjau išdykaujančius šapalus. Srovė stipri ir žengus mažą žingsnelį tenka gerai įsitikinti ar tvirtai stovi, nes srovė gali išversti iš kojų.. Šitaip pagaliau nubrendu prie didelių akmenų kurie lyg  riba.

Už jos  bristi jau pavojinga, staigus pagilėjimas  ir srovė dar stipresnė. Jau čia , šioje pusėje  šių akmenų, tik šonu stovint pavyksta likti nepajudinamam stiprios srovės, nes pasisukus nugara į tėkmę, išstovėti jau neįmanoma. Sukriukė,- metimas po metimo tikrina tolimas akmenuotas šapalų seklumas. Kibimo nėra. Atrodo vos tik keletas metrų skiria mano užmestą sukriukę  nuo šapalų išdykavimo sraunumos, tačiau nepasiekiu. Tik keleto metrų trūksta, tik keleto žingsnių į priekį. Žinau, kad pasiekus  sukriuke tuos akmenis, tikrai sulaukčiau stipraus smūgio. Žengiu dar pora atsargių žingsnių į priekį. Stovėti tokioje srovėje darosi vis sunkiau, bet nenumaldomas troškimas pasiekti sukriuke šapalus lyg narkotikas vilioja žengti dar ir dar vieną žingsnį. Viskas,- toliau neįmanoma. Pajuntu po kojomis, kad sekantis žingsnis jau būtų į Nemuno gelmių prarają. Kad ir kaip būtų gaila, tik kas trečias  metimas šiek tiek pasiekia tą akmenų krūvą už kurios tūno ne vienas didelis Nemuno chuliganas. Belieka keisti sukriukę į dar sunkesnę. Žinau, kad ji per sunki ir jos darbas jau išbalansuotas, tačiau nesinori mosuoti spiningu tuščiai ir tik per pora metrų  būti atskirtam nuo sėkmės. Pirmas metimas sunkiąja sukriuke ir vos ji paliečia vandenį, toje vietoje susidaro didelis verpetas. Laukto smūgio nebuvo. Dar metimas. Tuščia. Kaip sako patarlė,- trečias kartas nemeluoja. Metimas ir vos kartą apsukus ritės rankenėlę,- smūgis. Kaip sunkaus metalo muzika, užgroja ritės stabdis, o įtemptas valas pradeda groti solinę partiją. Kibimo vietoje trumpam užverda vanduo. Kovingumu ir agresija visada šapalai skina laurus žvejų tarpe, tad kova šiek tiek užtrunka. Nėra lengva išlaikyti agresyvų priešininką tokioje stiprioje tėmėje, kai pats toje srovėje  vos pastoviu ant kojų. Tenka nusiraminti, įvertinti situacija, kad esu toli įbridęs nuo kranto, kad aplink mane dideli akmenys ir iš kojų verčianti srovė. Žingsnelis po žingsnelio artėju prie kranto ir tuo pačiu mažinu  mus skiriantį atstumą. Žinau, kad jei užkibo  tai nepabėgs. Labai retai kada šapalui pavyksta ištrūkti. Jei užkimba tuomet jau mirtinai. Dar keletas minučių malonios žvejui kovos ir į rankas paimu gražuoli, apie kilogramą sveriantį didžiažvynį, šapalą. Antras bandymas pasunkinta sukriuke pasiekti šapalų mėgstama sraunumą, taip pat rezultatyvus. Po neilgos pauzės jau antras šapaliokas mano sąskaitoje. Minutė po minutės, artėja vakaras. Jau nebe taip skaudžiai saulė svilina nudegusia mano nugarą, o aš vienas po kito skaičiuoju, šapalus. Penktas ir pats didžiausias šį vakarą užbaigia šapalų tango šokį seklumoje. Užteks ir man, tariu  pats sau, su didžiuliu pasitenkinimu ir daugiau jau nebrendu į vandenį.. Tegul per naktį viskas nurimsta. Tegul visos žuvys pamiršta kilusį šurmulį, o ryt gal būt vėl sukryžiuosim gamtos jėgų  ir šapalų  instinktų  špagas  prieš žvejo išradingumą ir kantrybę...

Kai esi gimęs ir užaugęs prie Nemuno, tikriausiai nejučia jis tampa artimu, lyg neatsiejama gyvenimo dalis.Tai  vaikystės žaidimų kiemas, paauglystėje pirma lazdyninė meškerė, o dabar , kaip yra pasakęs vienas išmintingas žmogus , Jis jau  tapęs gilia gyvenimo linija, mano delne. Pavasariniai potvyniai, ledo sangrūdos, vasariniai peizažai, saulėlydžiai, visa tai jau giliai įsišakniją kažkur pasąmonėje, kaip neatsiejamas priedas prie kasdienybės. Net sunku dabar pasakyti, kas paskatino paimti meškerę į rankas. Prisiminimais nusikėlus  į tolimą vaikystę išliko tik keletas prisiminimų, kaip tėvukas padarė iš lazdyno dvi meškeres ir vieną gražią dieną, abu išėjome žvejoti.Smulkmenos jau išsitrynė iš atminties, tik menu, kad pirmoji sugauta žuvelė buvo aukšlė, antroji pūgžlys. To tikriausiai užteko, kad „susirgti“ liga, vadinama žvejyba.

Anais gerais laikais Nemunas buvo ne toks, kokį  matome  šiandieną. Pakrantės buvo gilios, sraunios, krantai nusėti  akmenynais, dugnas nuklotas kriauklių kilimais ir kas labiausiai skiriasi nuo šių dienų, tai žuvų gausa. Nereikėjo didelių įgūdžių su lazdyno kotu pagauti stambią kuoją, šapalą ar plakį. Nebuvo  ir net nereikėjo jokių įmantrių pašarų ir masalų. Užteko paprasčiausios kruopos, ar  tiesiog, po  pakrantės sąnašomis surasto sliekučio ir žūklės rezultatai buvo puikūs. Stambios kuojos, pusės keptuvės dydžio plakiai, plačiakakčiai šapalai, vos ne kiekvieną rytą tikrindavo lazdyninės meškerės viršūnės tvirtumą.

Jau tada žvejojant lazdynu ypatingo dėmesio sulaukė šapalai. Gal dėl savo agresyvaus kibimo ir  elgesio, gal dėl pasitaikančių tikrai įspūdingų dydžių, bet jie turėjo kažką tokio žavingo, kas neleisdavo juos pamiršti.

Deje, tik po daugelio metų mano kukliame  žvejybiniame arsenale, atsirado metalinis spiningas su inercine rite, bet ir  jis tada dar  niekaip negalėjo būti siejamas su šapalų žūkle. Bėgant laikui  įrankiai tobulėjo, atsirado pirmos neinercinės ritės, stiklo pluošto lengvi spininginiai  kotai, ploni, bet tvirti valai.Tada  dar  jokių sukriukų niekas nebuvo matęs, nebuvo ir jokių guminukų. Parduotuvėse buvo galima įsigyti tik visiems gerai žinomas blizges „Jūra“, „Jūratė“, „Katinėlis“ ir panašias į jas.

Kartą pas vieną pažįstamą  žmogelį sandėliuke pamačiau blizgučių rinkinį, kurį jis gavo kaip dovaną iš  užsienio. Tada pirmą kartą mano akys išvydo, kaip atrodo sukriukės ir panašios į jas, mažos  blizgutės. Štai tada ir prisiminiau padūkėlius šapalus kaip visaėdę  ir  plėšrią,  žuvį.  Jau  nepamenu kaip aš su  tuo žmogeliu susitariau , bet įvyko kažkokie mainai ir keletas blizgučių iš jo dovanų gauto rinkinio, atgulė mano dėžutėje.

Nieko nelaukęs užsitaisiau spiningą su beinercine rite, 0,3 mm valu ir išdūmiau prie Nemuno. Suprantama,-  mėtyti lengva sukriukę nebuvo labai paprasta, juk visada buvo žvejojau tik  sunkiomis vartyklėmis.Bet užteko keletos nerangių metimų, kai tuoj pat  sulaikiau smūgio ir  pirmas šapaliokas jau keliavo į krantą. Kas žvejoja spiningu šapalus, puikiai žino, kokie stiprūs ir malonūs tie smūgiai, žino ir tai, kaip agresyviai priešinasi ši žuvis. Pirmą kartą visa tai sužinojau ir aš. Jau pirmas pagautas spiningu šapalas nejučia privertė pamiršti, bet kokią kitą žūklę. Patirtos emocijos užkariavo visus kitus žvejybos būdus ir nuo tos vasaros, spiningas tapo artimiausiu draugu, prie vandens.

Dabar laikai gerokai pasikeitė. Žuvies Nemune tiek nėra, be to labai sugadino Nemuno dugną žemsiurbės, beveik  kiekvienais  metais pompuodamos smėlį iš vagos ir užpildamos tuo smėliu, visus akmenynus. Taip buvo sunaikintos žuvų gyvenamos ir maitinimosi vietos ir netgi  daugelio žuvų nerštavietės. Nebeliko gilesnių pakrančių, dauguma jų tapo jau uždumblėjusios, sunkiai prieinamos, apaugusios karklais ir labiau  panašiomis į  atogrąžų džiungles. Pasikeitė Nemunas neatpažįstamai, bet pasikeitė ir žūklės įrankiai. Dabar jau visiškai normalu gyventi prie  Nemuno ir turėti lengvą spiningėlį, su beinercine rite, plonu valu ir  keliasdešimt lengvų dirbtiniu masalų  dėžutėje. Pasikeitė ir požiūris į šapalų žūklę spiningu. Sunku pasakyti kiek jau laiko praėjo nuo to pirmo spiningu sugauto šapalo, bet tikriausiai labai nesuklysčiau sakydamas,-  virš 20 metų..

Apie šapalą tikrai galima rasti labai daug informacijos visose  žūklės knygose, netrūksta aprašymų   internete, bet prie viso to norisi pridėti keletą žodžių ir nuo savęs.

Niekam  nekyla abejonių, kad šapalas labai atsargus, o jo  įtarumas viskam, tikriausiai  lenkia daugelį kitų žuvų. Maitinasi tiek prie dugno tiek paviršiniuose vandens sluoksniuose, labiausiai mėgsta kietą dugną, ir  sraunius upių ruožus. Atvėsus vandeniui renkasi į  didelius būrius ir apsigyvena upių ruožuose su lėtesne tėkme, o šiltuoju metų laiku pasklinda po visą upe, bet mėgstamiausios jų lankymosi vietos  išlieka  ten, kur stipriausia srovė ir gilios duobės jungiasi su seklumomis.  Mažesnieji dažniausiai būriuojasi ir maitinasi prieš pat seklumą, kur staiga greitėja srovė, o patys didžiausieji neretai pasirenka medžioklės vietą už sraunios seklumos, kur stipri seklumos srovė staiga pradeda lėtėti ir dugnas už seklumos staiga pagilėja. Šias vietas manau  jie renkasi  todėl, kad prieš pat seklumą storas vandens sluoksnis link seklumos plonėja ir taip jiems lengviau laikantis arti dugno stebėti visą pro juos praplaukiančio vandens sluoksnio turinį ir geriau pastebėti jame nešamus maisto trupinėlius. O didesnieji nėra tokie greiti ir judrūs, kaip jų mažesnieji broliai, tad pasirenka medžioklės vietą jau už seklumos. Ten vandens sluoksnis vis dar nėra labai storas, bet srovė  jau lėtėja ir tokioje priedangoje puikiai gali stebėti viską, iki vandens paviršiaus, tuo pačiu  mažiau naudoti energijos laikantis srovėje ir  medžiojant . Upių ruožuose kur dugno nelygumų nėra, šapalą galima rasti  tiek upės vagoje tiek visai pakrantėje, nes šapalas gerai prisitaikanti žuvis prie įvairių gyvenimo sąlygų. Neretai per vasaros karščius didieji net slepiasi nuo saulės  pakrantėse, kur kranto žolė ar medžių šakos sudaro šešėlį. Tačiau paprastai nusistovėjus vasaros karščiams, didieji dažniausiai pasitraukia į  upės vagą, kur juos pasiekti didesnėje  upėje, būna jau problematiška.

Kaip ir kitos taisyklės,  labai dažnai ši taisyklė taip pat  sulaužoma  ir patį didžiausią egzempliorių pasitaiko pakirsti visiškai pakraštyje, kur nelabai  stipri srovė , tik gylis šiek tiek didesnis nei kituose upės ruožuose. Ypač didesnis šapalas dažnai pagaunamas arti kranto, tuoj pat po neršto. Tikriausiai  būna išvarginti neršto ir vengia stipresnės tėkmės, todėl laikosi daug arčiau pakrančių, ir būna net mažiau atsargūs. Šapalas taip pat nevengia ir visiškai smėlėto dugno, ypač jei yra šiekštų ar iškylančių, iš smėlėtos dugno dykumos, didesnių akmenų. Už tokių šiekštų ar akmenų  didesniame  2-3 metrų gylyje mielai slepiasi patys didžiausi,  tykodami pro šalį praplaukiančios aukos.

Keisčiausias pastebėjimas spiningaujant šapalus, tai jų elgesys karštą tvankią vasaros dieną, kai dauguma žvejų patraukia namo nesitikėdami  jokio kibimo. Jei kažkas paklaustų, kada geriausia žvejoti šapalus Nemune spiningu tai vienareikšmiškai atsakyčiau vidurdienį ir antroje dienos pusėje iki vėlaus vakaro su sąlyga, kad kepina nepakeliamas karštis ir svilina saulė. Tik su meškere anksti ryte ir vėlai vakare galima tikėtis šapalų kibimo, o įdienojus dažniausiai šapalai kažkur pasitraukia iš žūklės vietos, tačiau sulaukus pietų ar popietinio meto jie labai puikai pradeda kibti ant dirbtinių masalų, toli nuo kranto esančiose sraunumose. Kuo karštesnė diena, be jokio vėjo, tuo didesnė tikimybė, per didžiausią kaitrą, sutykoti šapalą. Net nežinau kokios gamtos jėgos juos paskatina būti aktyviais, kai visos kitos žuvys alinamos nepakeliamo karščio dažniausiai visai nustoja maitintis, bet būtent tokiomis dienomis laimikiai spiningu būna gausiausi.

Apie šapalo kibimą būtų galima atskirą straipsnį rašyti, bet visuomet jo kibimas labai energingas ir trunka tik akimirką,o ypač tai pastebima stiprioje srovėje. Žvejojant plūdine meškere, užmestą masalą atakuoja taip staigiai lyg tai būtų ne kruopa ar žirnis, o gyva žuvelė, galinti tuoj pat pasprukti. Puola dažniausiai be jokių skrupulų, sugriebia ir staigiai metasi į šoną. Po akimirkos pajutęs klastą, masalą jau išspjauna. Nepatyrusiam plūdininkui tikrai sunku suspėti pakirsti toki staigų ir trumpa kibimą. Spiningaujant, šapalas elgiasi labai panašiai, ir atakuoja savo auką  taip pat, kaip iš patrankos iššautas sviedinys. Sugriebęs visada metasi į šoną, todėl visuomet spiningautojas jaučia stiprų smūgį. Labai svarbu, kad sukriukės ar kito masalo kabliukai būtų ploni ir labai aštrūs,  priešingu atveju  taip pat turėsime  daug tuščių atakų. Išskirtinį dėmesį reiktų skirti sukriukės lapelio ir kabliukų nuo jo, atstumui. Pastebėjau, kad tos sukriukės, kurių kabliukų smaigaliai yra šiek tiek toliau nuo  lapelio, labiau tinka šapalų žūkliai nei tos sukriukės, kurių kabliukų smaigaliai yra vos keletu milimetrų  atstumu nutolę nuo lapelio galo. Daug kartų stebėjau kaip šapalas atakuoja masalą ir kaip kabliukų atstumo  nuo lapelio taisyklė, pasitvirtina. Šapalas, susidomėjęs sukriuke, kartais gali net keletą metrų  ją  persekioti ir tik po to  staigiu puolimu ją atakuoti, staigiai pasukdamas į šoną. Jei kabliukai yra arti sukriukės korpuso ir lapelio, neretai pajutęs klastą prašauna pro šalį vos ją palietęs ar palietęs nepakankamai, kad gerai įsmigtų kabliukai, o kai kabliukai yra toliau nuo sukriukės kūnelio ir lapelio, ataka dažniausiai baigiasi stipriu smūgiu ir kabliukai patikimai įsminga.

Parduotuvėse galima nusipirkti pačių įvairiausių sukriukių, bet daugumą iš jų namuose tenka  šiek tiek modernizuoti, tolinant kabliukus nuo lapelio. Žvejoju  šapalus tik  Nemune, todėl neretai  tenka modernizuoti ir sukriukės darbą. Pirmiausia daugelį iš jų truputi pasunkinu, nes dažniausiai reikia labai toli užmetinėti, nesiartinant pačiam prie žūklės vietos, todėl šiam tikslui labai puikiai tinka užspaudžiami  švino šrateliai skirti plūdininkams. Replėmis sutraiškau sukriukės gale esantį plastikinį spalvotą karoliuką ir vietoje jo, užspaudžiu panašaus dydžio, švininį šratelį. Taip sukriukė tampa gerokai sunkesnė, o jei sutrinka nuo sunkinimo procedūros jos darbas, šią bėdą ištaisau truputi pakeisdamas lapelio išgaubimą. Reikia atminti, kuo daugiau išgaubtas lapelis tuo arčiau sukriukės kūnelio jis sukasi, bet per didelis išgaubimas galiausiai visai sutrikdo jos darbą. Jei lapelio išgaubimą mažiname jį beveik ištiesindami, tai jis dirbdamas skrieja jau toliau nuo sukriukės kūnelio, sukelia didesni pasipriešinimą, tačiau tuo piktnaudžiauti taip pat negalima, nes per daug ištiesintas lapelis taip pat trikdo sukriukės darbą ir dažnai nutinka taip, kad užmesta sukriukė  nedirba, ir  tenka labai stipriai ir staigiai ją timptelti, kad „užsivesti“ jos  varikliuką. Mažinant lapelio išgaubtumą taip pat reikia atkreipti dėmesį į sukriukės kotelį kur rišamas valas, darbą.. Jis jokiais būdais negali suktis atkartodamas lapelio darbą. Jei jau taip nutinka, tuomet reikia ilginti patį kotelį, arba truputi daugiau išgaubti lapelį, nes jei sukriukės priekinis kotelis suksis atkartodamas lapelio judesius,- kibimų turėsite gerokai mažiau.

Atskira straipsnį manau būtų galima rašyti apie voblerius  ir kitus šapalams tinkamus spininginius masalus, tačiau Nemune šių masalų beveik nenaudoju, nors jie ir labai tinkami šapalų žūkliai. Priežastis paprasta. Nemune dažniausiai šapalus tenka žvejoti labai toli nuo kranto, tolimose sraunumose, todėl šių lengvų masalų užmesti tokius atstumus tiesiog nėra galimybių.

Norisi dar šiek tiek pakalbėti apie sukriukų spalvas ir formas. Yra keletas praktinių taisyklių kuriomis dažniausiai vadovaujuosi tikėdamasis šapalo smūgio. Saulėtą, karštą dieną šapalai dažniausiai išdykauja tolimose srauniose seklumose , arti vandens paviršiaus, todėl renkuosi tamsiu spalvų „Comet“ formos lapeliais. Neretai visai juodus. Jei saulėta diena, bet šapalai laikosi gilesniuose vandens sluoksniuose tuomet jau renkuosi „Long“ formos sukriukes dažniausiai geltonos ar panašaus spalvinimo, o jei šapalai maitinasi giliuose vandens sluoksniuose,- renkuosi  taip pat „Long“ formos sukriukes, bet jau baltu blizgančiu  lapeliu. Pastarąsias sukriukes naudoju ir tuomet, kai dangų dengia stori debesys.

Jei „šukuojame“ sraunias seklumas tuomet spiningo viršūnę laikau iškėlęs aukštyn, kad mažiau valo liktų vandenyje ir vynioju valą kiek įmanoma lėčiau. Sukriukę stengiuosi pravesti arčiau vandens paviršiaus, kartais būna matoma sukriukės sukelta bangelė, kuriai iš paskos pradeda sekti didesnė  šapalo sukelta bangelė. Tuomet net kvėpavimą nejučia  sulaikai, laukdamas atakos. Akimirka, smūgis, verpetas ar net šapalo šuolis iš vandens su sugriebta sukriuke ir tik belieka laimėti kovą. Daug rečiau atakuojama sukriukė seklumose jei ji traukiama per daug greitai, todėl traukimo greitis  seklumose, svarbus. Jei spiningaujame prieš ar už seklumos, tuomet jau sukriukės judėjimo greitis mažiau įtakoja į kibimų skaičių, tačiau reikia atkreipti dėmesį į pačią sukriukę. Gali būti daug tuščių kibimų ar tiesiog visai nestiprių smūgių vos paliečiant sukriukę. Tuomet tenka jau nepatingėti išmėginti kitokios spalvos, formos ar dydžio sukriukę. Kartais kibi sukriukė seklumose visiškai netinkama truputi gilesniuose vandens sluoksniuose. Neretai tenka keisti ne tik formą, bet ir dydį.. Spiningaujant giliuose vandens sluoksniuose dažniausiai naudoju  vienu numeriu didesnes sukriukes ir tik su ilgu siauru lapeliu. Dažniausiai tai būna Nr2-3 sukriukės su baltu blizgiu lapeliu. Spiningauti gelmėje, jau  galima nuleisti spiningo viršūne  žemyn, siekiant pravesti sukriukę  arčiau dugno. Sukriukės judėjimas  taip pat turi būti kiek įmanoma lėtesnis. Tiesa yra tokių žūklės vietų,  kai  sukriukę  reikia užmetinėti prieš srove, tuomet jau reikia vynioti valą labai greitai, tačiau tikrai nereikia baimintis, kad šapalas nepavys ar neatakuos taip greitai pasroviui judančios sukriukės. Tik reiktų nepamiršt, kad griebdamas sukriukę jis staigiai suksis prieš srovę todėl pajusite ypatingai stiprų smūgį kuris gali išmušti iš rankų net ritės rankenėlią.

Kur ieškoti šapalų, tikriausiai plačiai aptarinėti nereikia. Jis gerai prisitaiko prie įvairių sąlygų, juos galima rasti beveik visose net silpnos tėkmės upėse. Nemune juos galima pastebėti šokinėjančius iš vandens, ar vakarais pastebėti šapalams būdingus vandens ratilus. Jie taip renka nuo vandens paviršiaus  į vandenį įkritusius vabzdžius. Tose vietose ir reikėtų mėginti suvilioti  juos spiningu. O  šiltuoju metų laiku jie laikosi arčiau sraunių upės ruožų, ypač mėgsta šiltomis dienomis ganytis stiprios srovės seklumose, kur susirenka  ir smulkmė kurią jie noriai medžioja. Potencialios šapalų spiningavimo vietos yra prieš kiekvieną staigų sroves pagreitėjimą ir sulėtėjimą, o taip pat visur kur yra stambūs akmenys, kur įvairius šiekštus skalauja stipresnė srovė. Spiningautojas juk nėra sėslus žvejys pririštas prie jaukinimo vietos, todėl galima ir būtina nuolat ieškoti ir tikrinti visas  šapalams tinkamas vietas.Paprastai atėjus į naują šapalams tinkamą Nemuno atkarpą, nereikia joje  užsibūti labai ilgai. Jei yra šių chuliganų, tai kibimo laukti ilgai nereikės. Po dešimties metimų be kibimo Jūs jau ramiai galite žingsniuoti prie kitos vietos, nes jei yra šapalų ir tinkamą masalą užmesite, kibimo išlaukti tikrai nereikės.

Dar keletas naudingų patarimų spiningaujant šapalus. Niekados prie žūklės vietos neikite neapgaudydami jos apylinkių. Visada reikia stengtis būti kuo mažiau pastebimu ir išsiskiriančiu iš aplinkos. Niekados nedaryti staigių judesių ir ypač judesių į šonus, nes tuomet šapalams galėsite sakyti viso gero. Prie žūklės vietos artinuosi labai tyliai, visada stengiuosi žūklavietę pasiekti tik įbridęs, kad kuo mažiau manęs būtų virš vandens ir taip tampu mažiau pastebimas. Prie žūklavietės artinuosi beveik nepastebimai, žingsnelis po žingsnelio, brisdamas vis artyn ir nuolat apgaudydamas visas žūklavietės apylinkes. Idealiausia spiningautojo padėtis būtų įbridus iki juosmens vandenyje, bet per tokį atstumą nuo žūklavietės, kurį vos  įveiktumėte užmesdami sukriukę. Arčiau artinantis prie žūklavietės tikrai nederėtų, nes kibimų skaičius nuo to tikrai nepadaugės, o greičiausiai išbaidysit net tai kas kibo.

Šapalų žūkliai dabar turiu du lengvus spiningus su tolimo užmetimo beinercinėmis ritėmis. Spiningų išmetimo svoriai labai lengvoms sukriukėms 3-10 gr., sunkesnėms 5-25gr. Spiningų ilgis 3 metrai, nes spiningauju dažniausiai tik Nemune, ir maksimalus spiningo ilgis leidžia lengviau valdyti užmestą masalą.Ilgesniu kotu taip pat lengviau atremiami stiprūs žuvų smūgiai, be to ilgas spiningo kotas, man padeda toliau užmesti.   Staigus mostas ilgesnio spiningo viršūnėlei suteikia didesni pagreitį, tuo pačiu suteikdamas didesnį išmetimo greitį ir užmetamam lengvam masalui. Valą retai naudoju storesnį kaip 0,2 mm. Ištobulėjus valų gamybos technologijoms, šapalų žūkliai dabar  pakanka 0,18 mm valo. Šapalas labai įtari ir atsargi žuvis, tad plonas valas tik padidina kibimų skaičių ir tuo pačiu leidžia pasiųsti lengvą masaliuką į tolimiausias  šapalų pamėgtas sraunumas. Šapalų žūkliai niekados nenaudoju jokio pavadėlio nors kartais  tenka atsisveikinti su lydekos nukasta sukriuke. Ritę visada renkuosi su ilgu plačiu būgnelių ir visuomet prieš pirkdamas atkreipiu dėmesį kaip klojamas valas. Jis būgnelyje turi būti klojamas tolygiai. Geriausia tai atlieka ritės su sliekinia klojimo pavara, tačiau jos yra brangesnės ir ne kiekvienam spiningautojui pagal kišenę, todėl renkantis ritę parduotuvėje visada pasidomėkite kaip bus klojamas valas ant būgnėlio. Svarbi konstrukcinė ritės detalė  ir   stabdis. Šapalų atakos būna labai agresyvios,todėl stabdis turi dirbti nepriekaištingai. Spiningo kotą siūlyčiau rinktis kuo lengvesnį, trumpa rankena, nes Nemune  dažniausiai šapalus tenka žvejoti giliai  įbridus, todėl ilga spiningo rankena gali tik trukdyti ir nuolat mirkti vandenyje. Būtina įsigyti kabliukų galąstuvą. Juk sukriukė labai dažnai kliuvinės už akmenų, žvyro ir kitų kliuvinių kurie jau po pusvalandžio žūklės gali visiškai atbukinti kabliukus ir taip gali likti nepakirsti patys galingiausi smūgiai. Patarčiau žūklėje turėti  atsarginį ritės būgnelį su plonesniu valu nei paprastai žvejojate. Kartais nutinka taip, kad šapalų žūklavietė pasirodo beveik nepasiekiama, todėl uždėjus kitą ritės būgnelį su plonesniu valų Jūs bent keliais metrais padidinsite užmetimo atstumą ir gal būt tai bus lemiamas sprendimas kuris padės Jums grįžti namo po žūklės su gera nuotaika ir puikiu laimikiu.

Neramina kelių paskutinių metų pastebėjimai. Šapalų Nemune pagaunu vis mažiau ir dydžiai nuolat mažėja.Mėgstamos šapalų sraunumos vis dažniau visai tuščios, o pagavimai dažniau atsitiktiniai nei sistemingi.Nežinau kas galėtų atsakyti į šį klausimą kur pradingo šie Nemuno gražuoliai chuliganai, bet akivaizdžiai jų kiekis mažėja. Vis rečiau  kilogramą siekiantis  šapalas  nudžiugina spiningautoją, bet  anksčiau tai buvo standartinis spiningautojo laimikis. Gal būt užterštumas, gal bendras žuvies išteklių mažėjimas, gal dar kažkokie nežinomi veiksniai įtakoja šapalų populiaciją, tačiau mažėjimo tendencija  jau ne vieneri metai neramina.

Straipsnis publikuojamas vasario mėnesio žurnale " ŽŪKLĖ", tik redakcija autorių per klaidą ne ta parašė.